Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 24d. 15:37

Zambijoje buvo sulaikyti M.Bertulis ir D.Bunkus: beveik parą praleido kalėjime

Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus parą praleido Zambijos kalėjime
Asmeninio albumo nuotr. / Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime
Keliautojas, laidų prodiuseris Mantas Bertulis su verslininku Danielumi Bunkumi ir operatoriumi Robertu Kavaliausku jau kurį laiką tyrinėja Afriką. Vis dėlto vieno bičiuliai tikrai nesitikėjo – minėtoje Afrikos valstybėje kompanija buvo sulaikyta pareigūnų ir kalėjime prabuvo beveik visą parą. Galiausiai lietuviai pateko net į vietinės vyriausybės valdomos televizijos žinias.

Įrašą apie „nuotykį“, kurio ilgai nepamirš, Mantas Bertulis paviešino savo feisbuko paskyroje. Čia jis aprašė ne tik kaip atsidūrė kalėjime, bet ir įvardijo sąlygas, su kuriomis jame susidūrė.

Įrašu Mantas sutiko pasidalyti ir su 15min skaitytojais.

„Dažniausiai, kai žmonės kažkur vėluoja arba neatlieka jiems priskirtų pareigų, ima galvoti visokias melagystes, kurios bent kažkiek pateisintų jų tokį poelgį. Mokykloje mūsų neatliktus namų darbus „sugriauždavo“ šunys ar žiurkėnai. Į pamokas vėluodavom, nes „užstrigdavom“ lifte. Darbą pramiegodavom, kadangi vakar „visuose namuose dingo elektra ir nesuveikė mano žadintuvas“. Kiekvienas tikrai galėtų pridėti kokią tai melagieną nuo savęs.

Tačiau jeigu man šiandien kažkur būtų reikėję būti ir, rašydamas pasiaiškinimą kokiam darbdaviui, papasakočiau tikrą istoriją, tai mane turbūt tuoj pat surištų baltais rūbais ir išvežtų pasakoti savo „kliedesius“ pas tokius pačius nupušusius. Nes, na, normaliems, sveiko proto žmonėms greičiausiai taip nenutinka.

Tačiau tiesa yra tokia – pirmąją naktį Afrikoje mes su Danieliumi Bunkumi praleidome Zambijos kalėjime.

O dabar atsisėskite, įsitaisykite patogiai, jūsų laukia neįtikėtina ir kol kas košmariškiausia bei absurdiškiausia istorija vienu metu, kokia tik kada nors man yra nutikusi gyvenime. Su komedijos bei trilerio prieskoniais. Net jeigu turėčiau kūrybingiausias smegenis, nesugalvočiau tokio scenarijaus, kuris mums nutiko Zambijos sostinėje Lusakoje.

Važiuojam. Tik įspėju, tekstas bus ilgas. Kaip ir praėjusi naktis mūsų trijulei“, – neslėpė įrašą pradėjęs Mantas.

Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime
Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime

Tolimesnėje įrašo dalyje M.Bertulis išsamiai aprašė, kaip susiklostė, kad jis kartu su bičiuliais netikėtai atsidūrė kalėjime.

„Apie 22:00 val. vakaro. Anksčiau išsiaiškinus, jog Lusakoje gyvena vietinis lietuvis, susitinkame su juo. Jis – Bunkaus draugės sūnus. Smagiai pasišnekame viename prabangiame restorane ir nusprendžiame judėti į kažkokį naktinį klubą, kur šiek tiek daugiau veiksmo. Važiuojame dviem mašinomis. Bunkus su mūsų operatoriumi Robertu Kavaliausku eina priekyje, aš šiek kiek atsilieku.

Prasilenkiu su kažkokiu seniu, kuris manęs klausia ar turiu dokumentus, ar ne? Šaukia kažką „identification”, „identification process”, „arresting”. Nekreipiu dėmesio, galvoju, bus koks prisigėręs diedas arba šiaip nesiorientuojantis aplinkoje. Po pusės minutės pradedu gailėtis savo tokių minčių.

Robkė nuėjo parūkyti ir, žiūrim, jau pakuoja jį pareigūnai. Pribėgu prie mėlyno policijos autobuso, aiškinuosi, kas vyksta. Pyst, jau ir mane griebia tuo pačiu šitie „gerieji samariečiai“. Tuomet pradedu vesti laidą „Klausimėlis“. Kas? Kaip? Kodėl? Už ką? Atsakymų nė su žiburiu nerasi. Suprantu tik tiek, kad reikia pateikti asmens dokumentus. Bandau aiškinti jiems, jog mūsų tapatybę nustatantys popiergaliai yra viešbutyje, tiksliau – „AirBnb“ apartamentuose. Rodau telefone mūsų visų trijų nufotkintus pasus. Gal bent taip supras, kad nesam kokie nelegalai iš Somalio, nes pagal odos spalvą turbūt neina to matyti. Aišku, maža iš to nauda.

Tuo tarpu Bunkus damušinėja cizą. Realiai jis pareigūnams net nelabai įdomus pasirodo. Būtų norėjęs eiti iš čia, būtų ir išėjęs, bet Bertulis nebūtų Bertulis, jeigu nepakviestų prisijungti Bunkaus prie šito neplanuoto vakarėlio. Išmeta biką, pats pasiprašo į autobusiuką ir štai trys muškietininkai iš Lietuvos jau rieda viduryje nakties niekam nežinoma kryptimi.

Autobusas pilnas, sėdame į patį galą, o kaip žinia, galiorka užduoda ritmą visam kolektyvui. Tuomet dar buvo tas momentas, kai buvo labiau gaila, kad praleidžiame gerą vakarėlį nei kad baisu dėl savo ateities. Svarsčiau, kaip čia reikės grįžti netrukus atgal į tą klubasiką. Juokiamės su kitais „laimingaisiais”, bandome kažką ten dar aiškinti apie mūsų pažeistas teises, pakviečiame visus į after-party pas mus į namus, nes esame įsitikinę, jog šitas nesusipratimas greitai baigsis. Bet po truputį pradeda darytis neramu. Slapta filmuoju šitą visa cirką, iki kol vienas pareigūnas pamato jauną perspektyvų augantį šnipą su „iPhone’u 11 Pro Max“ bei atima man jį iš rankų. Kaip vėliau sužinosim, tai buvo viena iš esminių klaidų“ – užsiminė M.Bertulis.

Mantas įvardijo ir tai, su kokiomis sąlygomis jam ir bendražygiams teko susidurti atsidūrus kalėjime.

„Atveža mus į kažkokį keistai atrodantį kalėjimą. Mus pasitinka pulkas kalašnikovais apsiginklavusių pareigūnų. Visi vorele yra suvaromi į visai nemažą erdvę, išklotą tatamiais. Pirma mintis – „Squid Game“. Ar mes dabar dalyvausime išgyvenimo žaidime? Nes nemažai azijiečių, yra ir vienas senukas, kaip tame seriale. Plius visi nieko nesupranta ir nežino kas čia dabar bus. Po truputį pradedu dairytis sau galimo partnerio, jeigu tarkim būtų koks dvejetų žaidimas. Tik nematau niekur to gaublio viršuje su galimu piniginiu laimėjimu. Bet kadangi čia Afrika, o ne Pietų Korėja, gal ne pinigais bus apdovanotas nugalėtojas. Kokiais jaučiais ar tarkim raganosio ragu.

Dar nuotaika visai laikosi aukštame lygyje. Aišku, turbūt kažkiek dėl to, kad ne sultis gėrėme, prieš atsiduriant čia. Kažką ten šokinėju ant to tatamio, bandau vaikščioti ant rankų.

Robkė su savimi turėjo „GoPro“ kamerą, tai pradėjom paslapčia filmuoti dalykus. Nes suprantam, kad vis tiek reikės kažkokių tai įrodymų, kitaip niekas nepatikės mūsų istorija. Per daug paini ir labiau primena paralelinį pasaulį nei realybę, o Mildai tai reikės paaiškinti, kad ne afrikietes birbinau visą naktį, kol buvau dingęs. Po to kilo gudri mintis, jog reikia išimti kortelę iš kameros ir paslėpti ją Bunkaus bate. Nes ofdrug patikrins kažką ir atims kamerą. Kaip parodė laikas, toks scenarijus ir įvyko…

Vienas iš jų vadukų buvo apsirengęs ryškiais mėlynais treningais, kur nesuprasi, ar čia perekūpas, ką tik nusipirkęs mašiną Afrikoje ir bandysiantis ją varyti į Europą, ar aukšto rango policininkas. Neatsimenu tiksliai, ką aš jam pasakiau, bet iš jo savo pusėn išgirdau tokį sakinį: „I will do everything that you will come out from here last one. I swear you“. Supratau, jog mano šansai iš čia ištrūkti artimiausiu metu bei dar spėti į tą praleistą vakarėlį ganėtinai komplikuojasi.

Pradeda bėgti valandos. Viena, antra, trečia. Vandens niekas neduoda. Apie maistą net kalbos nėra. Jeigu gauni leidimą pamyžti, tai gali jaustis lyg laimėjęs įstrižainę per „Teleloto“. Kas kokią valandą užveža naują žmonių siuntą. Po truputį pradedame klausytis kitų mūsų likimo bendražygių istorijų, kaip jie čia atsidūrė.

Vieną azijietę paėmė tiesiog iš viešbučio, kuriame ji dirbo, vos pasibaigus jos pamainai. Kita pasakojo, jog buvo kazino ir visai ėjo korta, kol nebuvo suimta. Nespėjo net išsikeisti žetonų bei pasiimti pinigų. Bet daugumą suėmė, kaip ir mus, prie klubų, barų. Kas keisčiausia, jog tarp mūsų buvo ir du Zambijos piliečiai. Viena moteris balta suknele, kuri greitai prarado savo originalią spalvą (aš apie suknelę, ne moterį), o kitas ryškiai margu kostiumu apsirengęs vaikinas, vardu Joseph. Kaip jis pasakojo, pareigūnai dėl to prakeikto kostiumo palaikė jį Nigerijos piliečiu, nes ale toks stilius būdingas ten. Absurdas aukščiausio lygio. Bet bent jau atrodė geriausią tą naktį iš mūsų visų“, – pasakojo Mantas.

Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime
Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime

Netrukus, kaip prisiminė M.Bertulis, bičiuliai pradėjo ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos.

„Ateina po truputį suvokimas, kad čia teks praleisti visą naktį ir miegoti ant kietos dangos, jeigu išeis bent kiek užmigti. Bunkui šita mintis nelabai patinka. Prieš šitą kelionę jis užmezgė kontaktą su įtakingo draugo iš Londono draugo broliu. Taip, perskaitėt teisingai. Ne draugo broliu, o draugo draugo broliu. Tai pabandysiu trumpai apibūdinti situaciją.

Mano telefonas paimtas. Robkės išsikrovęs. Bunkaus telefonas gyvas, bet be ryšio. Kaip ir savininkas. Bet dabar ne apie tai. Turim to mūsų draugo telefoną. Susirandam kažkokį kinietį, kuris sutinka paskolinti savo telefoną, nes čiešinam, jog padėsim ir jį iš čia ištraukti. Nežinau kaip tai galėjo skambėti gerai, bet paėjo. Skambinam į Londoną, niekas nekelia. Po to dar su kažkokia jo verslo partnere bandome susisiekti. Visų mūsų nustebimui ekrane užrašą „calling“ pakeičia „00:01“. Iš miegų pažadintai moteriai bandome greituoju būdu papasakoti sutrumpintą istoriją.

„Can you call tomorrow?“, – turbūt nelabai suvokusi kokio rimtumo tai situacija arba nesupratusi su kuo kalba, atšauna ji. Rytojus dar toli. Mums reikia pagalbos čia ir dabar. Nes būtų įkalintam už nieką ir nežinoti tolimesnių procedūrų, nėra malonus reikalas. Tad negalime laukti rytojaus, bandome nušviesti aplinkybes SMS žinutėmis. Ji pažadėjo išsiaiškinti, kas čia dedasi. Paprašo parašyti, kurioje vietoje mes esame. Kaip mums tai padaryti, kai mes patys to nežinome? Vėl pasiskoliname kiniečio telefoną, o ten viskas hieroglifais... „Google Maps“ užblokuotas, nes Kinija... Randame kažkokį kitą pakaitalą ir vuolia – Edwin Imboela Stadium. Mus laiko kažkokiame stadione. Nusiuntus visą šitą informaciją Bunkaus draugo verslo partnerei, gauname verdiktą – „It can‘t be true. It‘s fake police. You are kidnapped.“

Ir čia suprantame, kad mes įkliuvome. Nes, na, tikrai. Viduryje nakties, kažkokie keistai atrodantys pareigūnai, kur kiekvienas vaikšto su vis kitokia uniforma, kažkokioje dziudo salėje, maisto/vandens neduoda, telefonus atiminėja, kyšio už laisvę neima. Aha, bandėm ir tai. Ko tik nebandėm mes...

Bunkus jau pradėjo tikrinti tatamio kilimėlį, jeigu reikės gintis nuo jų. Apžiūrėjome visą erdvę, ieškodami kažkokių dalykų, galėsiančių padėti išgyventi. Nelabai ką radom.

Atsigulėm romantiškai su Bunkumi šalia. Kojos į priešingas puses, bet jo galva ant mano peties, mano galva ant jo peties. Galvojame visokius variantus. Nuo A iki Z. Paimu jo telefoną, kuris po truputį miršta (lieka apie 18%) ir žiūriu, kokius kontaktus jis ten turi, kurie būtų naudingi mums. Galvojame apie tai, kad kažkaip reikia prisikasti prie Užsienio reikalų ministerijos. Landsbergio telefono Bunkus neturi.

„Gal turi kartais Mykolo Katkaus numerį?“, – klausiu savo partner in crime, nors nežinau, kaip jis mums padėtų, bet Katkus nepėsčias, galvoju gal būtų patikėjęs mūsų istorija ir kažką suorganizavęs vidury nakties.

„ Jo turiu. Ai, kaip čia neturiu...“, – galvojam toliau...

„Edmundas Jakilaitis?“, – toliau žaidžiame šaradas ir sprendžiame galvosūkius, kas padėtų prisikasti prie URM bei mus ištraukti iš čia.
„Turiu Edmundo numerį. Dar galime Juozui Olekui paskambinti, mano bičiulis, buvęs krašto apsaugos ministras“, – sako Bunkus.

Visų pirma skambinti Edmundui naktį, dar kažkiek išgėrusiam, ir pasakoti tokią neįtikėtiną istoriją bei sakyti, kad esi Zambijos kalėjime už nieką. Nu kaip pažiūrėsi, neskamba įtikinamai. Nes ir visos Pravėniškės juk sėdi „už nieką“. Kita vertus, Edmundo žmona dirbo prieš tai URM, tai gal ir padėtų kažkaip. Skambinti Olekui... Buvęs krašto apsaugos ministras, bet Zambija šiek tiek toliau nuo mūsų krašto. Nusprendžiam niekam neskambinti, nesigadinti jau ir taip žemai kabančios reputacijos iki visiško nulio bei palaukti ryto.

Tuo tarpu dziudo salėje ryškėja charakteriai, formuojasi kastos. Vienas azerbaidžianietis, turbūt mūsų draugas visam likusiam gyvenimui, neleidžia pareigūnams eiti miegoti ir vis juos kalbina, uždavinėja logiškus klausimus, į kuriuos nesulaukia atsakymų. Nes, jeigu mes nemiegam, tai ir jūs nemiegosit. Jau matau, kad Bunkus su Robke lūžinėja, kol aš dar vaikštau po tatamį ir galvoju scenarijus. Iš lėto ir mano jėgos ima sekti, kadangi dar neturėjome iš viso miego nuo atvykimo į Zambiją, į kurią keliavome apie 26 valandas. Atsigulu ant žemės ir užmiegu.“

Taigi, kalėjime bičiuliai prabuvo per naktį.

„Atsibundu apie 6:30 val. ryto, išgirdęs grandinės nuo vartų nuėmimą. Sekundei sužimba kažkokia viltis, kol nesupranti, kad čia atvežė tik dar vieną naują siuntą žmonių, pagautų gatvėje. Šiek tiek šaltoka, burna visa išdžiuvusi. Įveda būrį juodaodžių moterų su visokiais maišais. Atrodo, jog sučiuptos tiesiai iš turgaus kokio. Viena iš jų pradeda psichuoti, verkti. Visi jau pavargę, išsekę, pikti, susierzinę. Aplink vien triukšmas, apie poilsį jau gali pamiršti su visam. Prašau bent gurkšnio vandens, bet gaunu tik ironišką repliką, kad gausiu tuoj alaus, o ne vandens. Bet nei to, nei ano negaunu.

Paprašau vandens iš savo kitų kameros draugų. Šiaip, tiesą sakant, visi buvo ant tiek draugiški, kad net pagalvojau, jog visai išgyvenčiau kalėjime, jeigu nutiktų toks atvejis gyvenime. Bet užteko sulaukti ryto ir supratau, kad max galiu patempti pusdienį čia šitoje atmosferoje... Ir dar, kaip nerūkantis žmogus, tą naktį surūkiau kokias 6-7 cigaretes...

Bendravimas per kiniečio telefoną su Bunkaus draugo verslo partnere po truputį stumiasi į priekį. Jie jau išsiaiškino, kur mes esame, paprašė atsiųsti visų mūsų vardus ir pavardes. Vėl viltis sužibo akyse. Bet kaip gretai sužibo, taip greitai ir dingo. Jau Bunkus siuntė mano duomenis, kai staiga šone pastebėjome raudonai apibrauktą šauktuką.

„Message didn‘t send“, – pasirodo, išnaudojome visą kiniečio sąskaitą su visais šitais skambučiais į Londoną bei žinutėmis.... Vėl liekame nepešę nieko, nors, atrodo, jau buvome arti...“

Tad kaip paaiškėjo, draugų „viešnagė“ kalėjime nesibaigė net ir po nakties.

„7:30. Atsidaro kalėjimo durys ir visi yra išvedami į šalia esantį futbolo stadioną. Jau apsidžiaugėm, pradėjom galvoti apie artėjančią laisvę. Matome du autobusus šalia futbolo vartų. Yra du variantai. Arba šitais autobusais mes grįšime ten, iš kur mus paėmė. Arba čia tiesiog „Chelsea” futbolo klubo treneris demonstruoja taktiką artimiausioms rungtynėms. Šitas juokelis apie fulę skambėjo žiauriai gerai mano galvoje, bet gyvai nelabai kas suprato…

Liepia visiems sėsti ant nuo saulės išdegintos žemės. Klausom nurodymų. Netrukus vienas autobusas išvažiuoja, atvažiuoja kitas visureigis, iš kurio išlipa koks 20 juodaodžių, prisiglaudusių vienas prie kito. Apie kažkokias humanitarines sąlygas čia net kalbos nėra.

Bet koks vaizdas buvo skaudžiausias, tai matyti, kaip atvežė vieną pagyvenusią azijiečių porą. Moteris susiėmusi už širdies, veidas perkreiptas skausmo, toks jausmas, kad jos būsena priešinfarktinė. Bet šitiems ubagams prižiūrėtojams viskas yra dzin. Ne tai, kad neleidžia jai atsisėsti, bet dar ir laiko ant saulės, kuri užkilusi iki 32-33 laipsnių. Tik po didelių mūsų visų raginimų jai suorganizuojama kėdė bei palydima į šešėlį.

Laikas vėl bėga, bet be jokios didesnės naudos. Praeina valanda, dvi. Na, bent jau šiek tiek daugiau erdvės ir veiksmo nei sėdint toje dziudo kameroje.

Kas dar labiau juokinga, jog į tą stadioną pradeda rinktis vietinė futbolo komanda treniruotis. Pradėjome juokauti, kad gausime progą nemokamai pažiūrėti futbolo mačą. Po to prašėmė leisti pažaisti su jais.
„If we win, everyone is free, okey?”, – siūlau sąlygas pareigūnui su kalašnikovu.

„If not, what then?“, – atsako nepasimetęs jis. Suprantu, kad iš tikrųjų artėjame prie „Squid Game“ scenarijaus, tad atsisakome minties žaisti prieš juos“, – tolimesnius įvykius dėstė M.Bertulis.

Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime
Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime

Kaip toliau pasakojo Mantas, netrukus sužibo viltis, tačiau ir toliau teko valandas leisti karštyje be maisto ir vandens.

„Išsirikiuokite visi į dvi grupes – tie, kurie turi dokumentus su savimi, ir tie, kurie neturi“, – pareina naujas nurodymas iš pareigūnų.
Aš vienintelis iš mūsų turiu dokumentą – europietišką ID kortelę. Ne auksinis bilietas, bet vis šis tas. Tad visai apsidžiaugiu, nes tuomet aš galėsiu išeiti, nulėkti iki chatos, paimti Danieliaus ir Robkės pasus, grįžti čia ir juos išlaisvinti.

Žmonės pasidalina į dvi beveik lygias grupes. Ir čia vėl man prieš akis iššoka „Squid Game“. Atrodo, jog tuoj lieps traukti virves ir tik pusė iš mūsų liks gyvi. Plius, viskas vyksta stadione... Per daug sutapimų.
Nuo prašymo išsirikiuoti praeina dar dvi valandos. Visi vėl susimėtė belekaip ir priminsiu vieną menką detalę – mes vis dar neturime jokio vandens, jau nekalbant apie maistą, o saulė kaitina nežmoniškai.“

Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime
Asmeninio albumo nuotr./Mantas Bertulis ir Danielius Bunkus beveik parą praleido Zambijos kalėjime

Galiausiai istorija priartėjo prie pabaigos, o bičiuliai netgi pateko į vietinės televizijos žinias.

„Kol mes laukiame savo laisvės valandos, į stadioną įžengia žmonės su kameromis bei mikrofonais. Visą šitą įvykį atvažiavo nušviesti vietinis vyriausybės valdomas žiniasklaidos kanalas ZNBC.

Paklausinėję ir padarę „Vilmorus“ apklausą supratome, kad atsidūrėme tiesiog visiškai ne laiku ir ne vietoje. Prieš porą mėnesių įvyko Zambijos prezidento rinkimai. Juos laimėjo opozicijai atstovavęs 59-erių Hakainde Hichilema. Šiuo metu jis gauna daug spaudimo iš visuomenės ir panoro parodyti ar įrodyti visiems, kad dirba savo darbą. Tad, pasirodo, čia įvyko net trijų skirtingų skyrių operacija, kurioje dalyvavo Drug Enforcement Commision, Financial Intelligence Center ir Zambia Police Service. Betrūko tik Zambijos armijos ir ARAS išminuotojų.

Ir pirmą kartą po ilgos pertraukos mes vos neapsimyžom iš juoko į kelnes, kai pamatėm, kad Robkė duoda intervą šitai provyriausybinei televizijai. Ta prasme, žmogus, kuris visą naktį buvęs auka, tuoj taps tautos didvyriu“, – istoriją užbaigė pasakoti Mantas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:21:02

Video

01:01
06:32
11:02

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką