Sėdžiu, stebiu, kaip bendraujate, ir darau išvadas: artistiška, emocinga, temperamentinga, liežuvinga. Gal pasufleruotumėte kokį naudingesnį bruoželį? Tarkim, gudrumo, praktiškumo jums pakanka?
Užtenka. Ant debesies krašto nesėdžiu, ne. Tu pagalvok: neženota. Tai jau iškart rodo, kad racionali boba.
Išsyk pakvimpa feminizmu.
Taip. Jau man tikrai niekas nepadiktuos. Aš pati savarankiška.
Ir jums nieko nereikia?
Nesakau, jog nenorėčiau, kad šalia būtų žmogus: tavo bičiulis, tavo antroji pusė. Bet tokio nesutikau. O ir abejoju, ar tas amžinas mano malimasis šeimai eitų į naudą. Yra žmonių, kurie netinka šeimai, bet joje gyvena – tiesiog todėl, kad negali būti vieni. Aš galiu, man vienai nėra sunku... Buvau pakvietusi į laidą Tomą Girdzijauską: jis aiškino, kaip turi gyventi vyrai ir moterys. Kad, norint su vyru sutarti, pirmas punktas, kurio reikia, kantrybė. Antras – pagarbus kalbėsenos tonas. Neva, vyras organiškai neperneša, jei moteris nepripažįsta jo lyderystės. Ir trečias: atleisti, atleisti, atleisti. Tada ir supratau, kad tai ne mano jėgoms, neįveiksiu tų trijų punktų. Aš noriu nugyventi savo gyvenimą. Ne svetimą... Po laidos paskambino kažkokia mokytoja ir mane iškoliojo: „Ką, norite grąžinti moteris į Veronikos laikus?! Kaip drįstate kviesti į laidą kažkokį pimpalą, kuris aiškina, kad mes turime jų klausyti!“ Ji tiek rėkė į ragelį, kad neištvėriau: „Ponia, kadangi aš jų neklausau, tai ir neturiu vyro…“
Negi buvo tik viena pasipiktinusi?
Buvo ne viena, kuri svaigo ir konspektavo, ypač iš išsiskyrusių damų. Tos televizijos laidos reitingai buvo tokie neįtikėtini, kad kviečiau jį dar ir į radiją. O piktintis čia nėra kuo. Jis sako žinomus dalykus, tik juos sukala tiesiai, vieną po kito. Negali paneigti, kad ne taip. Vyras iš tikrųjų negali vienu metu žongliruoti keliais kamuoliukais.
Ar nedramatizuojate?
Lyginu. Dvejus metus Amerikoje dirbau stovykloje su vaikais. Būtent ten supratau, kad moterys visai kitaip pakinkiusios vyrus. Ir man tas labai patiko. Nė viena stovyklos moteris nekrusteldavo, kai verkdavo vaikai; jau nė viena nušilusi nebėgdavo. Vyrai pirmieji mesdavosi jų žiūrėti. O moterys tuo metu gerdavo vyną... Arba skridome su viena tautodailininke į Ameriką. Jai didžiausią įspūdį padarė ne lėktuvas, ne skrydis, bet pirmoje eilėje sėdėjusi amerikiečių pora. Nes moteris kai įlipo, kai prisidengė laikraščiu, taip visą kelią ir skaitė. Vyras davėsi su dviem vaikais: valgydino, migdė, keitė sauskelnes. O ta mamytė kai paėmė laikraštį, taip aštuonias valandas ir skaitė, net galvos nepasuko. Mano kelionės draugė buvo netekusi amo: „Zita, ar matei?!“ Kartais tų kraštutinumų nereikia, bet kad pas mus viskas atvirkščiai: moterys nuvargusios, pervargusios, virtusios indaplovėmis. Nors... Nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnale „Laima“
