Besirengdama balandžio 6 d. Vilniuje, o 8 d. Kaune vyksiantiems pavasariniams koncertams su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, ji labai atvirai prisipažįsta, kad jausmo, kuris buvo apėmęs prieš pirmą kartą, nelinkėtų net priešui.
„Iš jaudulio serpantinais sukosi žarnos ir buvo fiziškai juntamas plaukų žilimas. Kai užlipau ant scenos ir pasigirdo pirmieji akordai, o visos šviesos – į mane, pasijutau kaip savanoriškai į spąstus įlindusi pelė. Mintyse kaip užsuktas sukosi pažadas – daugiau jokių grandiozinių projektų“, – vaizdžiai būseną apibūdina ji.
Tačiau koncertas prasidėjo ir spąstai atsidarė, paleisdami auką į laisvę. „O kai viskas baigėsi, plojimai išsisklaidė ore, į namus grįžau su mintimi: „buvo ne taip baisu, kaip maniau“. Nors, ką čia slėpti, buvo net malonu“, – juokiasi Ieva.
Ji sako, kad būseną „o buvo ne taip baisu“ visi puikiai pažįsta. „Ji kiekvieną žmogų lydi visą gyvenimą. Kai kliba pirmas dantis, kai pirmą kartą vienas išeini į mokyklą, kai turi tėvams pranešti apie pirmą neigiamą pažymį, kai artėja pirmas bučinys. Tai pasirodo galioja ir pirmam koncertui su simfoniniu orkestru“, – šypsosi Ieva.
Paklausta, ar antras kartas irgi bus toks kupinas išgyvenimų, Ieva sako: „Net jei būtų ir dar kupinesnis, kartočiau. Koncertuose su orkestru tiek daug puikios muzikos, kad jei ne mano parašyti tekstai, rimtai suabejočiau, ar tikrai tos dainos mano. Man atrodo, kad ir dainuoju jas jau truputį ne kaip savo dainas. Nuo to joms ne blogiau, dievaži“.
