– Evelina, kieno idėja buvo sukurti kalėdinę dainą?
– Veną rytą, lapkričio pabaigoje, sulaukiau Pauliaus Zdanavičiaus skambučio. Kartu mudu dirbame jau dvylika metų, jis man parašė ir dainą „C’est ma Vie“, kurią 2011 atlikau tarptautiniame „Eurovizijos“ konkurse. Paulius pasiūlė naują dainą. Atvažiavau į studiją įrašyti vokalo, išgirdau, kaip ji skamba ir supratau, kad tai – tobula kalėdinė daina. Laiko iki švenčių likę buvo ne tiek daug, taigi, suktis turėjome labai greitai!
– Vadinasi, tavo repertuarą papildė autorinė daina?
– Dažnai dainuoju ne savo dainas – įvairių atlikėjų repertuarai, miuziklai, Edith Piaf dainos, džiazas. Suprantu, klausytojams dažnai atrodo, kad nieko bendra su autorinėmis dainomis neturiu, bet aš jas dainuoju! Ne taip seniai, viename koncerte, per bisą, paklausiau salės, ką norėtų išgirsti. Buvo gana keista, kai pasigirdo mano autorinės dainos pavadinimas. Nuoširdžiai nustebau, kad žmonės mano dainų klauso, jas žino.
– Kokio jausmo scenoje prideda tai, kad dainuoji specialiai tau sukurtą dainą?
– Kitų autorių ar atlikėjų dainos jau yra sukurtos, dažnai tai – šlageriai, gerai žinomos dainos, jas dainuoti tikrai lengva. Savoms dainoms reikia gerokai daugiau laiko, jos lėtai skinasi kelią į žmonių širdis, pradeda gyventi savo gyvenimą, kuria savo istoriją ir pratinasi klausytojus. Prisipažinsiu: metams bėgant, vis dažniau pagalvoju, kad noriu dainuoti savas, o ne svetimas dainas.
– Naujoje dainoje skamba žodžiai: svajonės suteikia sparnus. Kokiomis svajonėmis gyveni tu?
– Įvairiausiais savo gyvenimo tarpsniais svajojau apie skirtingus dalykus. Niekada daug apie savo svajones nekalbėjau, maniau, svajoti reikia tyliai. Šiandien galvoju visiškai kitaip – svajoti reikia garsiai, daug kalbėti apie savo svajones. Būtina, kad jas kažkas išgirstų ir padėtų joms pildytis.
Svarbiausioji mano gyvenimo svajonė buvo tapti dainininke, nuo vaikystės mačiau save scenoje, dainuojančią. Ji išsipildė, tačiau žinau, kad dar ne su kaupu!
Aš nuolat svajoju: norėjau šeimos, antrosios pusės, tai jau irgi tapo realybe. Dar svajoju apie nuosavą kamerinį teatrą, kuriame būtų galima kurti mono spektaklius. Visada norėjau būti miuziklų atlikėja – dainuočiau, šokčiau, vaidinčiau ir niekas negalėtų statyti manęs į rėmus. Pabandžiau vaidinti miuzikle teatre – smagu, bet man labiau patinka pačiai kurti, vystyti spektaklio idėją. Kol kas savo svajonei nerandu vietos, bet ji būtinai atsiras, tikiu tuo.
Dar viena neišsipildžiusi svajonė, apie kurią jau per ilgai kalbu – solinių dainų albumas. Atrodo, tokia paprasta užduotis! Kiekvienais metais, per Kalėdas sau žadu, kad, štai, šiemet bus metai, kai albumą įrašysime. Pažado vis neišpildome, atsiranda kitų darbų, kitų užduočių. Tikrai žinau, kad solinių dainų albumui jau turiu užtektinai, taigi, gal ateinantys metai ir bus lemtingi!
