Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Grupė „Fink“: „Tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus“

„Fink“ koncertas Varšuvoje
Liudo Zakarevičiaus nuotr. / „Fink“ koncertas Varšuvoje
Šaltinis: manoMUZIKA.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Paskutinį kartą „Fink“ lyderį Finą Greenallą kalbinau prieš dvejus metus. Tąkart muzikantas su bičiuliais iš Bristolio keliavo per Europą pristatydamas gyvo garso albumą „Wheels Turn Beneath My Feet“. Po dvejų metų grupė vėl sugrįžo į Senojo žemyno arenas. Dar labiau mylimi, kiek pasikeitę, tačiau vis dar tokie patys nuoširdūs ir muzikalūs.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kaip prieš pat interviu pripažino grupės kelionių vadybininkas, šio turo metu liko tik du „neparduoti“ koncertai. Varšuvoje likus keturioms valandoms iki renginio pradžios buvo  likę 60 bilietų, Paryžiuje – 30. Beje, akivaizdu, kad Varšuva – vieta, į kurią ir vėl vykau klausytis „Fink“ – savo „sold out“ programą visgi įgyvendino.

Prasidėjus koncertui porą tūkstančių žmonių talpinanti arena buvo sausakimša, o vėliausiai į „Stodolą“ atėję grupės gerbėjai buvo priversti koncertą stebėti būdami koridoriuje. Taigi, išvada akivaizdi: „Fink“ sparčiai kelia sparnus ir populiarėja, didindami savo nuoširdžios muzikos gerbėjų būrį ne dienomis, o valandomis.

Su grupės lyderiu Finu Greenallu arenos „rūkomajame“ susitikome likus kelioms valandoms iki koncerto. Kaip visada nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras muzikantas manoMUZIKAI pasakojo apie naujausią albumą „Hard Believer“, grupės požiūrį į komercinę muziką, ir, žinoma, Lietuvą – šalį, kurią, kaip jis pats prisipažino, jau kurį laiką svajoja aplankyti.

Arenos durys dar buvo užvertos, tačiau čia jau  būriavosi „Fink“ gerbėjai, norintys stovėti pirmose savo muzikinio dievaičio koncerto eilėse.

Liudo Zakarevičiaus nuotr./„Fink“ koncertas Varšuvoje
Liudo Zakarevičiaus nuotr./„Fink“ koncertas Varšuvoje

Per ketverius metus „Fink“ išleido keturis albumus – du studijinius įrašus („Perfect Darkness“ bei „Hard Believer“) ir dvi „gyvo garso“ plokšteles. Iš kur toks netikėtas produktyvumas?

Per šiuos metus mes labai daug keliavome ir koncertavome. Jau seniai esame sutarę: negalime koncertuoti tik dėl pačių koncertų. Turime kažką po jų palikti. Turai – mūsų albumų reklama, o albumai – turų.

Turime tris grupės kasdienės egzistencijos procesus: kūrybą, įrašus ir koncertus. Nors trečiąjį iš procesų labai myliu, prisipažinsiu, kad pirmuosius du – tiesiog dievinu. Taigi, vos tik baigęs koncertinį turą aš nekantrauju susikurti erdvę kūrybai.

Beje, mūsų gyvas albumas su karališkuoju Amsterdamo orkestru tapo savotišku netikėtu ketvirtuoju procesu (šypsosi).

Kai apie bendrą pasirodymą su karališkuoju Amsterdamo orkestru su tavimi kalbėjome prieš porą metų, tąkart nežinojai ar kada nors įrašas kompaktinės plokštelės pavidalu išvys dienos šviesą. Šiandien šis albumas – vienas įspūdingiausių „Fink“ diskografijoje. Galbūt atsirado koncertų organizatorių susidomėjimas „orkestrine“ programa? Gal galėtume tikėtis Lietuvoje išvysti koncertuojančią jūsų grupę drauge su mūsų simfoniniu orkestru?

Būtų nuostabu! Juolab, kad esu girdėjęs daug gerų atsiliepimų apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų.

Sugroję Amsterdame pradėjome svaičioti: dabar Berlyne grosime su vietos simfoniniu orkestru, Niujorke su šio miesto filharmonijos orkestru ir taip toliau. Deja, nė velnio… Staiga sužinome, kad galimybė įgyvendinti šią svajonę anksčiausiai yra po ketverių metų. Todėl net neabejoju, kad situacija Lietuvoje būtų panaši. Įsivaizduoju jūsų orkestro vadovo reakciją: „ką gi, idėja puiki, todėl 2017-ųjų kovas tinka“. Po velnių, juk aš iki to laiko galiu numirti! (juokiasi).

Tačiau kad ir kas benutiktų, galiu pasakyti viena: ši patirtis buvo nuostabi. Grojome ne tik savo dainas, bet ir turėjome išskirtinę galimybę prisiliesti prie klasikinės muzikos.

Liudo Zakarevičiaus nuotr./„Fink“ koncertas Varšuvoje
Liudo Zakarevičiaus nuotr./„Fink“ koncertas Varšuvoje

Ir jums visai neprastai pavyko. Manau, kad puikiai sudainavai „What Power Art Thou“.

Ačiū už komplimentą. Tiesą sakant, nebuvau girdėjęs dainos originalo, todėl ją atlikti buvo tikrai labai keista. Pirmą kartą originalią šios dainos versiją išgirdau praėjus porai metų po koncerto –  žiūrėdamas „Volstryto vilką“ (kino filmas su Leonardo DiCaprio – L.Z.). Išgirdau ir pašokau: „Čia gi mano daina!“ (juokiasi).

Orkestro vadovas, sužinojęs, kad nesu girdėjęs dainos, man pasakė: „Finai, dainuok ją taip, kaip dainuotum bet kurią kitą savo dainą. Neklausyk originalo, o tiesiog mėgaukis muzika“. Taip aš ir padariau. Beje, šios akimirkos koncerte labiausiai bijojau. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai dainavau kūrinį, kuriame nebuvo nė vieno gitaros garso (šypsosi)…

VIDEO: Fink - What Power Art Thou? [Fink Meets the RCO]

Pakalbėkime apie šiemet jūsų išleistą albumą „Hard Believer“. Ar galėtum jį palyginti su 2011-ųjų „Perfect Darkness“?

Manau, kad galiu. „LP 5“ (būtent toks buvo darbinis  “Hard Believer” pavadinimas) turėjo būti geresnis nei „Perfect Darkness“. Prieš pradėdami jį kurti įsivardijome sau tikslą: silpniausias albumo kūrinys turi skambėti bent jau ne blogiau nei stipriausia „Perfect Darkness“ daina. Nežinau ar mums tai pavyko, tačiau mes tikrai labai stengėmės.

Pasauliniame „Perfect Darkness“ ture nuolat tobulinome titulinio kūrinio, kuris, manėme, yra stipriausias šiame albume, skambesį. Tačiau koncertuodami suvokėme, kad žmonėms patinka ne tik ši daina, bet ir ilgesnės „Berlin Sunrise“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“ versijos. Taigi, norėjome atsukti laiką atgal ir iš naujo įrašyti šių dainų versijas, variusias „Fink“ fanus iš proto.

Įrašinėdami „Hard Believer“ supratome, kad nebegalime abejoti ir laukti ateities, kurią norėtume ir vėl sugrąžinti į praeitį. Privalėjome sukurti ir įrašyti iki galo išbaigtas dainas ČIA ir DABAR. Todėl visą kūrybinį procesą pavertėme ilgesniu keliu: įrašėme dainų demo versijas, jas sugrojome, susėdome studijoje ir pradėjome galvoti – ar iš tiesų būtent taip jos turėtų skambėti „Paradiso“ klube Amsterdame, „Stodola“ Varšuvoje ar kitose muzikinėse erdvėse. Vėl viską rašėme iš naujo pridėdami savo muzikai daugiau jėgos. Taigi, galutinį tikslą pasiekti nebuvo labai lengva.

Šiame albume gerokai daugiau bliuzo ir mažiau soulo; galbūt šiek tiek daugiau pop-roko, bet mažiau britiško indie folko. Žinojome, kad galime netekti gerbėjų, tačiau čia pat jutome, kad jeigu užsistovėsime vietoje, tapsime nebeįdomūs, o tada tiesiog pasitrauksime. Taigi, tol, kol man „Fink“ yra įdomu, aš tiesiog turiu keistis. Jei būtume sukūrę „Perfect Darkness Vol. 2”- būtume tiesiog užsigraužę.

Kodėl  būtent „Looking Too Closely“ tapo pirmuoju naujojo albumo singlu?

Atsakymas labai paprastas: ši daina atrodė tokia, kokią radijo stotys galėjo labiausiai norėti groti.

VIDEO: Fink - Looking Too Closely (Official Music Video)

Kodėl ne „Too Late?

Aš uždaviau lygiai tokį patį klausimą (juokiasi). Iki šiol manau, kad „Too Late“ yra didžiausią potencialą turinti „Hard Believer“ daina. Kai tik įrašėme „Too Late“, šį kūrinį įvardijau radijiniu singlu.

Galiu išduoti paslaptį: norėjau, kad „Looking Too Closely“ net nepatektų į albumą. Visada maniau, kad ji skamba per daug komerciškai. Netgi truputėli „nefinkiškai“. Tačiau mūsų vadybininkas pasakė: „jeigu šio kūrinio nebus albume – aš išeinu“. Turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Dainą „Looking Too Closely“ radijo stotys pamėgo labiau nei bet kurį kitą mūsų kūrinį.

Netgi labiau nei „Sort Of Revolution“?

Netgi labiau nei jį. Ir Amerika, šiuo atveju, nėra išimtis. Nežiūrint į tai, kad čia „Sort Of Revolution“ buvo pakankamai neprastai grojama, tačiau „Looking Too Closely“ sumušė visus „Fink“ rekordus.  Manau, kad taip yra todėl, kad ši daina yra labiausiai komerciškas kada nors įrašytas grupės kūrinys.

Pristatydami titulinę „Hard Believer“ dainą elgėmės taip pat, kaip ir su „Perfect Darkness“: priminėme apie save ir pranešėme, kad albumas – ne už kalnų. Tada pasidalijome „Looking Too Closely“. Tai buvo savotiška mūsų duoklė radijo stotims, mat jų muzikos redaktoriai mums visada sakydavo: „duokite tai, ką galėtume groti ir mes tikrai papildysime savo grojaraščius “Fink” muzika”. Taip mes ir padarėme.

Po „Looking Too Closely“ sekė mūsų klaida. Esu tikras, kad suklydome trečiuoju singlu pasirinkę dainą „Shakespeare“. Išleista krūva pinigų dainos komunikacijai ir vaizdo klipui, o efekto – jokio. Todėl mano pozicija paprasta: jei verslas gali išleisti krūvą pinigų ir parinkti už mus trečią singlą, tuomet aš, kaip muzikantas ir dainų autorius, turiu pilną teisę išsirinkti kitą. Jeigu suklysiu – tebūnie. Būsime atsiskaitę. Tačiau ateinančios vasaros singlas (prieš pat mums persikeliant koncertuoti į Ameriką) bus „Too Late“. Esu tuo tikras.

„Fink“ koncertinėje veikloje pastebėjau keletą ryškių pokyčių. Kūrinys „Sort Of Revolution“, kuris jau eilę metų užbaigdavo grupės koncertus ir sulaukdavo didžiausių ovacijų, dabar grojamas jūsų pasirodymo pradžioje. Taip pat pastaraisiais metais yra įvykęs ne vienas grupės pasirodymas, kuriame gerbėjai nesulaukdavo vieno didžiausių albumo „Perfect Darkness“ hito – baladės „Yesterday Was Hard On All Of us“.

Labai tiksliai pastebėjai (šypsosi). Iki šiol esu įsitikinęs, kad „Sort Of Revolution“ puikiai tinka koncerto pabaigai. Tačiau šia daina užbaigdami pasirodymą tampame tiesiog nuspėjami. Todėl nuo šiol pagrindinį koncerto ‘setlistą’ užbaigiame kūriniu „Berlin Sunrise“. Tai puiki lyriška pabaiga.

VIDEO: Fink - 'Too Late'

„Sort of Revolution“ šiuo metu yra trečia koncerto daina. Savo pasirodymą pradedame kūriniu „Pilgrim“, tęsiame su tamsiąja „Warm Shadow“ ir galiausiai driokstelime „Sort Of Revolution“.

Su „Yesterday Was Hard On All Of Us“ situacija buvo kiek kita. Ją eliminavome vasaros festivaliams. Tiesiog pati situacija padiktavo tokį sprendimą. Įsivaizduok, po tavęs sceną užima „The National“… Natūralu, lyrikos turi būti mažiau. Kita vertus, festivaliuose besilankanti auditorija dažniausiai nori šėlsmo ir garso. Todėl „Yesterday Was Hard On All of Us“ čia tiesiog nesuskamba taip, kaip galėtų.

Be abejo, koncerte, kuriame susirenka keli tūkstančiai kartu su mumis dainuojančių gerbėjų, šis kūrinys skamba neįtikėtinai. Ko gero todėl jį ir vėl sugrąžinome į savo pasirodymų setlistą.

Kalbant apie dainų sąrašą, pastebėjau dar vieną dainą, kurios nuolat pasigenda „Fink“ gerbėjai visame pasaulyje. Tai akustinė baladė „If I Had A Million“ iš 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“. Kodėl jai „Fink“ taip ir neatranda vietos savo pasirodymuose?

Pili man druską ant žaizdos (juokiasi). Manau, kad „If I Had A Million“ yra viena gražiausių kada nors gyvenime mano parašytų baladžių. Manėme, kad jos niekas nemėgsta, todėl „išmetėme“ šią dainą iš kūrinių sąrašo. Tiesą sakant, apskritai ją grojome tik „Sort Of Revolution“ akustinio turo metu.

Man nuoširdžiai patiko pati dainos idėja: jeigu aš turėčiau milijoną dolerių, mano meilė taip pat juos turėtų. Tai dalijimosi idėja. Tai savotiška meilės prisipažinimo išraiška: aš tave myliu, todėl tau priklauso tas pats, kas priklauso man. Jei laimiu loterijoje – tai laimiu ne aš, o mes kartu. Meilė – tai galimybė atiduoti ir dalintis.

Mano geras bičiulis – vienas žymiausių Olandijos džiazo muzikantų Rubenas Hein – manęs kartą paklausė: „Spėk, kokią jūsų dainą aš labiausiai mėgstu“? Pradėjau spėlioti, tačiau vis nepataikydavau, kol galiausiai Rubenas pasakė: „Aišku, kad „If I Had A Million“. Ir taip galvoju ne tik aš, bet ir visi mano draugai“.  Buvo tikrai keista.

Kartais, kalbėdamas su žmonėmis, kuriems įdomi mano muzika, pradedu galvoti, kad neįtikėtinai smagu būtų parengti alternatyvią programą, kurioje atsirastų beveik niekada negrojamos dainos. Pavyzdžiui „Biscuits For Breakfast“, „If I Had A Million“, „Nothing Is Ever Finished“, „Save It For Somebody Else“ ir keletas kitų.

Liudo Zakarevičiaus nuotr./„Fink“ koncertas Varšuvoje
Liudo Zakarevičiaus nuotr./„Fink“ koncertas Varšuvoje

Pirmasis oficialus tavo įrašas, pasirodė 2000 metais. Tada pasaulį išvydo „Fink“ diskas „Fresh Produce“ – elektroninių ritmų prisodrintas darbas, toli gražu nė kiek nepanašus į tai, kaip grupė skamba šiandien. Ar yra tikimybė, kad kada nors sugrįši prie šaknų?

Tikrai ne. Triphopas ir aš – jau nebesuderinami dalykai. Per 14 metų atsirado gerokai talentingesnių už mane šios muzikos atlikėjų bei kur kas inovatyvesnių technologinių galimybių.

Su savo bičiuliu Berlyne šiek tiek pasukiojame plokšteles ir turime bendrą šokių muzikos projektą. Juk technomuzika – pirma tikroji mano meilė. Tačiau tai ir liks tiesiog mano pirmąja muzikine meile.

Paminėjai Berlyną, todėl negaliu nepaklausti. Esi sukūręs šio miesto saulėtekiui ko gero nuostabiausią odę, kuria jo gyventojai galėtų didžiuotis – kūrinį „Berlin Sunrise“. Tačiau dar nesi apdainavęs saulėlydžio. Esu tikras, kad gražesnio saulėtekio nei nuo Vilniaus Gedimino pilies nepamatysi jokioje kitoje šalyje. Gal mes turime šansą sulaukti dainos „Vilnius Sunset“?

(kvatoja) „Berlin Sunrise“ sukūrėme todėl, kad šiame mieste matėme tiek daug saulėlydžių, jog būtų sunku suskaičiuoti. Vilnius yra tas miestas, į kurį labai noriu atvažiuoti. Apie jį girdėjau daug gražių žodžių. Žinau, kad Lietuvą pamilo ir „didieji“ vyrai. Stingui ir Eltonui (Johnui – L.Z.) jūsų šalis labai patiko, „Bonobo“ siela Simonas Greene‘as Vilniui ir jo publikai taip pat negailėjo gražių žodžių. Tačiau tam, kad parašyčiau dainą – turiu ją išgyventi.

Bet kodėl gi ne. Galbūt surengęs keletą koncertų Lietuvoje, sulauksiu saulėlydžio, kuris įkvėps parašyti „Vilnius Sunset“.

Viename interviu paklaustas, kas yra „Hard Believer“ (naujausias „Fink“ albumo pavadinimas, angl. Tvirtai tikinits – L.Z.) atsakei paprastai: tai žmogus, kuris nepasiduoda įtikinėjimams. Ar gali pasakyti, kad tu esi toks?

Tikrai taip. Net neabejoju, kad ir tu esi toks. Esame tokie žmonės, kurie, norėdami nuveikti kažką ypatingo, visų pirma turi tikėti savimi.

Duosiu paprasta pavyzdį: aš esu baltaodis vyras iš Jungtinės Karalystės, kartais grojantis bliuzą. Tam, kad tai daryčiau, turiu tikėti savimi, mat groti bliuzą baltaodžiui – ne taip jau ir įprasta. Tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus. Tai, žinoma, nereiškia, kad viskas bus daroma gerai. Tačiau tikėjimas savimi yra pirmasis žingsnis bet kurioje veikloje. Be tikėjimo savimi neįmanoma nieko pasiekti.. Jeigu nustotume tikėti savimi, paprasčiausiai mirtume žiūrėdami televizorių. O televizorius visada ir liks pasaulio revoliucionieriumi – moderniojo amžiaus kultu, nuvertusiu monarchijas ir sukūrusiu naują diktatūrą.

VIDEO: Fink - Sort Of Revolution - Lowlands 2014
manoMUZIKA.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką