Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 12d. 20:59

Katie Melua: apie meilę lenktynininkui, karo persmelktą vaikystę Sakartvele ir nervinį išsekimą

Katie Melua su sutuoktiniu Jamesu Toselandu Tik 15min
„Scanpix“ nuotr. / Katie Melua su sutuoktiniu Jamesu Toselandu

Melancholiškos ir romantiškos Katie Melua (34) dainos Lietuvos melomanams puikiai pažįstamos. Kiekvienas jos koncertas tai jauki šventė, pritraukianti minias lietuvių. Kur šios iš Sakartvelo kilusios britų dainininkės populiarumo priežastis? Visai tai užkoduota ne tik jos bendravime, bet ir dainose – paprastume ir nuoširdume.

Liepos 18-ą dieną Trakų pilies saloje koncertuosianti atlikėja išskirtiniame interviu 15min papasakojo apie vaikystę pilietinio karo draskomame Sakartvele, šeimos tradicijas, svajonę, virtusią realybe, ir meilę lenktynininkui Jamesui Toselandui (38), kuri scenos žvaigždei padėjo išgyventi visas negandas.

– Sugrįžkime į jūsų vaikystę. Gimėte 1984-aisiais Sakartvele, Kutaisyje, keletą metų gyvenote Tbilisyje ir Batumyje. Ką pamenate iš to laikotarpio?

– Man buvo devyneri, kai mes atvykome į Jungtinę Karalystę. Geriausiai prisimenu paskutiniuosius metus: 1992–1994. Sakartvele tai buvo vienas baisiausių laikotarpių, tuo metu vyko karas su Abchazija. Namuose elektrą turėjome valandą per dieną. Jautėmės laimingi kiekvieną kartą, kai atsirasdavo elektra. Namuose gyvenome su mama, tėčiu, seneliais iš tėvo pusės, taip pat dėdėmis ir tetomis. Šeima Sakartvele yra pagrindinė vertybė, toks gyvenimas yra tradicija.

Kai atsirasdavo elektra, mano dėdė skubėdavo į vietą, kurioje laikė muzikos grotuvą. Jis uždėdavo „Queen“, „Led Zeppelin“, ABBA plokšteles. Taip pat klausydavomės daug sunkaus metalo. Jei elektros tiekimas nenutrūkdavo, dėdė įjungdavo piratinę kasetę, kurioje buvo Holivudo filmai. Žiūrėdavome Eddie Murphy filmus. Man labiausiai patikdavo filmai apie ateivius iš kitos planetos.

„Scanpix“ nuotr./Katie Melua
„Scanpix“ nuotr./Katie Melua

Tuo metu mano mama, močiutė laiką leisdavo virtuvėje. Aš jas matydavau tik gaminant maistą arba tvarkant namus. Tokia ateitis man, kaip mažai mergaitei, kėlė nerimo. Todėl išvykimas į Jungtinę Karalystę buvo labai simboliškas – aš ją mačiau filmuose, girdėjau muzikoje.

Mokyklos Sakartvele žiemą turėjo būti uždarytos, nes jų nebuvo kaip šildyti. Pasimokę rugsėjį ir spalį privalėjome daryti pertrauką – gruodį ir sausį leisdavome namuose. Prisimenu labai sunkų laikotarpį, kai parduotuvėse trūko duonos. Kiekviena šeima gaudavo vieną kuponą, už kurį galėdavo įsigyti gabalėlį duonos. Mano močiutė, nuėjusi į parduotuvę, sugebėjo grįžti su kuponu. Jį davė man. Dar ir dabar pamenu, kaip ilgai teko stovėti eilėje ir kokios grūstys ten buvo.

Visa tai buvo tik viena pusė – viską atpirko buvimas su šeima. Vasarą leisdavome prie Juodosios jūros, maudydavomės joje du kartus per dieną, valgėme arbūzus, gamindavome lauke. Sakartvele – nuostabus oras ir gamta. Tie valgiais nukrauti stalai, kartvelų užstalės tradicijos, Tamada.

Gyvendami Jungtinėje Karalystėje mes tų dalykų pasiilgdavome, todėl nuolatos grįždavome į Sakartvelą, ten leisdavome atostogas, todėl ir mano prisiminimai su šia šalimi nesibaigia ta akimirka, kai palikau Sakartvelą.

– Kaip dažnai dabar lankotės Sakartvele?

Stengiuosi bent du kartus per metus. Vykstu ten kiekvieną vasarą atostogų. Šiemet tai jau dariau du kartus: sausį slidinėjome su tėčiu, o prieš dvi savaites buvau Tbilisio meno mugėje. Sąsajų su gimtąja šalimi nenutraukiu ir kurdama muziką – praėjusį albumą išleidau kartu su Valstybiniu Gorio miesto moterų choru.

Organizatorių nuotr./Katie Melua
Organizatorių nuotr./Katie Melua

– Kokia buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios palikote Sakartvelą?

– Karas su Abchazija nebuvo pagrindinė priežastis. Tiesiog norėjome pasinaudoti suteikta galimybe. Šalį palikome, nes tėčiui Belfaste pasiūlė darbą. Tėtis buvo baigęs širdies chirurgijos mokslus Maskvoje, jis dirbo Sakartvele, bet tuo metu šalies ekonomika buvo tokioje prastoje situacijoje, kad gydytojų atlyginimai buvo mažesni nei taksi vairuotojų.

Tėtis į skirtingas pasaulio ligonines išsiuntė daugiau kaip 200 savo CV. Galiausiai gavo pasiūlymą iš Belfasto ligoninės Šiaurės Airijoje. Todėl pagrindinė mūsų išvykimo priežastis – darbas ir galimybės. Dabar Sakartvele viskas yra pasikeitę – šalis tapo turizmo Meka.

– 1993-aisiais persikėlėte į Jungtinės Karalystės miestą Belfastą. Ar jums buvo sunku ten įsikurti?

– Visada sakau, kad sunku nebuvo. Mes atvykome iš šalies, kurioje politinė ir ekonominė situacija buvo labai sunki. Belfaste tuo metu situacija taip pat nebuvo labai gera. Bet jūs nepatikėsite, kaip mes jautėmės, kai supratome, kad pagaliau galėsime prileisti pilną vonią vandens. Tokio malonumo sau negalėjau leisti iki tol, kol man sukako devyneri. Tada aš nuėjau į mokyklą, o ten – spalvos, įvairūs žmonės.

Dar ir dabar pamenu, kaip mokykloje pamačiau vaikų projektą, skirtą Amazonės miškams išsaugoti. O Sakartvele mes turėjome pilkas mokyklas ir pirmosiose klasėse mokėmės ilgiausias kartvelų poetų poemas. Dabar užaugusi suprantu, kokie tai puikūs kūriniai, bet septynerių metų vaikui tai buvo nuobodu.

Visi šie dalykai gyvenimą Belfaste darė nuostabų. Iš pradžių aš nekalbėjau anglų kalba, man prireikė trijų mėnesių. Pamenu akimirką, kai atėjau į mokyklos biblioteką – niekada nebuvau tokioje vietoje, kur būtų tiek daug knygų, visas knygas galėjau imti nemokamai. Tai mane sukrėtė. Sakartvele parduotuvės buvo tuščios, maistą pirkome turguje, o į Turkiją važiuodavome tam, kad nusipirktume džinsų. Visa mūsų šeima jautėsi tarsi laimėjusi loterijoje.

VIDEO: „Nine Million Bicycles“

– Kaip susidomėjote muzika?

– Jei buvote Sakartvele, tai tikrai žinote, kokia daininga yra kartvelų tauta. Net per pilietinį karą mane tėvai vedė mokytis privačiai dainuoti. Tai labai tradicinis dalykas – Sakartvele šeima gali būti neturtinga, tačiau vaikus vis tiek leis į dainavimo, pianino, šokio ar papildomas matematikos bei fizikos pamokas. Vaiko išsilavinimas labai svarbus.

Sakartvele mano namų svetainėje šeimai rengdavau mini koncertus. Belfaste tai galėjau tęsti – ten lankiau dainavimo pamokas, dainavau chore. Čia slypi ir vienas labai keistas ir pranašiškas dalykas. Dėl to, kad mano dainavimą gyrė dar mokytojos Sakartvele, ir dėl to, kad persikėlėme gyventi į Jungtinę Karalystę, mano tėtis buvo įsitikinęs, kad jo dukra taps žymia dainininke. Visa kita buvo tik detalės, svarbiausia buvo siekis. Dabar, kai jau esu suaugusi, visi šie žodžiai skamba labai tikroviškai.

Tiesa, trylikos man muzika buvo pabodusi, susikoncentravau į mokyklinius dalykus. Penkiolikos vėl sugrįžau prie muzikos, pradėjau kurti dainas. Kiek netikėtai išgirdau apie BRIT menų mokyklą, ir ji buvo nemokama. Toje mokykloje antraisiais mokslo metais sutikau savo ilgametį prodiuserį Mike'ą Battą. Jis parašė daugumą populiariausių mano dainų, kartu sukūrėme šešis albumus.

– Būdama vos 18-os įrašėte pirmąjį debiutinį albumą „Call Off The Search“. Ką tai reiškia jaunam žmogui?

– Iš pradžių nebuvo sunku. Viskas atrodė neįtikėtina. Kaip smagu būdavo sėdėti studijoje ir įrašinėti muziką su garsiausiais pasaulio muzikantais. Jie grojo, o aš, būdama tokio jauno amžiaus, dainavau – tas jausmas neapsakomas.

Po pirmojo albumo sėkmės ėjo antrasis, tada dar vienas. Sunkiausia buvo nuolat reklamuoti naujus albumus: duoti interviu, lankytis radijo stotyse ir t.t. Tai buvo nesibaigiantis ciklas, nebuvo nė vienos laisvos minutės, kada galėtum atsipūsti ir viską susidėlioti galvoje. Albumų reikėjo ir Mike'o įrašų kompanijai – tai nepriklausoma įrašų kompanija, kuriai paprasčiausiai reikėjo apyvartos. Aš buvau vienintelė atlikėja. Man to buvo per daug.

Organizatorių nuotr./Katie Melua
Organizatorių nuotr./Katie Melua

– Ar teisingai suprantu, kad būtent dėl to patyrėte nervinį išsekimą? Ko iš to išmokote?

– Supratau vieną svarbų dalyką – viskam yra ribos. Nei protas, nei kūnas nėra amžini – juos reikia tausoti. Viską reikia priimti iš lėto, neskubant. Po šio psichologinio išsekimo supratau, kad labai svarbu džiaugtis tuo, kad esi gyvas ir gali būti visuomenės dalimi. Tuo džiaugiuosi kiekvieną dieną, tai yra esmė.

– Ar tiesa, kad jums pasveikti padėjo vyras Jamesas Toselandas, su kuriu susituokėte 2012-aisiais?

– Taip, jis man labai padėjo, bet jam padėjau ir aš. Mūsų pažinties pradžioje jis baigė lenktynininko karjerą. Įsimylėjome, susituokėme – tai buvo nuostabus dalykas, tuo metu to labai reikėjo. Žinote, aš dabar su jumis kalbu sėdėdama namuose, o jis visai netoli – garaže, vakar pradėjo jį dažyti, o šiandien deda paskutinius potėpius.

– Jūsų vyras Jamesas – ne tik buvęs lenktynininkas, jis taip pat muzikantas – moka groti pianinu. Ar dažnai patys kartu namuose muzikuojate?

– Taip, kartais mes muzikuojame kartu. Jis turi muzikos grupę, kurios pavadinimas „Toseland“ – tokia jo pavardė. Jų atliekama muzika labai skiriasi nuo manosios. Jis visada man sako, kad nenori būti panašus į mane, nenori, kad mūsų muzika supanašėtų. Pripažinsiu, kad dažnai pasiginčijame, kas, mūsų manymu, yra gera daina, kokia ji turėtų būti.

„Scanpix“ nuotr./Katie Melua ir Jamesas Toselandas
„Scanpix“ nuotr./Katie Melua ir Jamesas Toselandas

– Esate išleidusi septynis studijinius albumus. Ar turite vieną, kurį vertinate labiausiai?

– Ne, tikrai vienintelio negalėčiau išskirti. Kiekvienas yra skirtingas ir atspindi vis kitokį mano gyvenimo etapą. Septyni yra daug – tai ir iš dalies atsako į klausimą, kodėl išleidau geriausių savo dainų kolekciją – dvigubą albumą „Ultimate Collection“. Tiesiog norėjome į septintąjį albumą sudėti geriausius kūrinius. Šis albumas sujungia visą mano karjerą į vieną rinkinį. Jį ir pristatysiu šių metų liepos 18-ąją Trakų pilies saloje. Pasirodymo metu man labai svarbu dainas atlikti kuo tikroviškiau – tai stengiamės padaryti su profesionaliais gyvo garso muzikantais.

– Ar kada nors susimąstėte, kaip mergaitė iš mažos, tolimos šalies sugebėjo tapti viena geriausių Jungtinės Karalystės atlikėjų?

– Viskas nutinka žingsnis po žingsnio. Galiausiai supranti, kad svajonė, kuri daugelį metų atrodė neįgyvendinama ir labai tolima, yra tik žingsnis. Mergina iš mažo ir tolimo Sakartvelo, savo karjerą kurianti Vakarų Europoje, atrodo neįtikėtina.

Bet tam pirmiausia reikia, kad ta mergina pradėtų gyventi kitoje šalyje, tada pasirūpinkime, kad ji turėtų dainavimo pamokas. Pasirūpinkime, kad ji mylėtų muziką – visa tai žingsniai – jie ir nuveda link galutinio tikslo, to, kad atrodo protu nesuvokiama. Kai pasirodė pirmasis, labai gerai įvertintas albumas, nebuvo jokios staigmenos. Viskas vyko žingsnis po žingsnio, buvo įdėta daug darbo. Kai viskas įvyksta, tu suvoki, kad nuo tos svajonės skiria tik vienas žingsnis. Svarbiausia žengti visus žingsnius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką