Ghostpoet – vienas iš tų menininkų, kurių pelnytai neapleidžia kolegų, klausytojų ir kritikų pagarba. Jis nešūkauja ir nesivelia į skandalus, o pastaruoju metu net persikėlė iš sausakimšo Londono į ramų Anglijos pajūrio miestelį. Tokia ir jo muzika: po oda palįs tik tada, jei įsiklausysi ir įsijausi.
Po Ghostpoet pseudonimu slepiasi 35-erių Obaro Ejimiwe. Jis pats gimė Ganoje, jo tėvas kilęs iš Nigerijos, o mama – iš mažos Karibų salos Dominikos. „Niekad nemaniau, kad išleisiu albumą, juo labiau keturis.
Baigęs studijas, šešerius ar septynerius metus dirbau nuo 9 iki 17 val. Augau šeimoje, kuri visada turėjo savo verslą, tad negalėjau net įsivaizduoti, kad pasinersiu į tokią nepatikimą sritį kaip muzika. Kai atsigręžiu atgal ir suvokiu, kad iš savo aistros galiu apmokėti sąskaitas, tiesiog negaliu patikėti“, – prisipažįsta muzikos kūrėjas.
Buvęs apsauginis ir skambučių centro darbuotojas dabar yra įsitvirtinęs kaip vienas įdomiausių britų muzikos poetų. Jis itin savitas ir savas. Jo debiutinis albumas „Peanut Butter Blues & Melancholy Jam“ 2011 m. ne tik pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topą, bet ir buvo nominuotas „Mercury“.
Šį pasiekimą atlikėjas pakartojo 2015 m. su trečiuoju albumu „Shedding Skin“, kuriame jam pritarė tokie išskirtinių vokalų savininkai kaip Nadine Shah, Etta Bond, Mélanie De Biasio, Lucy Rose ir Paulas Smithas. Keliuose kūriniuose gitaros partiją atliko ne kas kitas, o „alt-J“ gitaristas Joe Newmanas, kurį su grupe jau vasario 6 d. taip pat išvysime Vilniuje.
Naujausiame, pernai pasirodžiusiame albume „Dark Days + Canapés“ Ghostpoet pritaria šiurpą keliantis Daddy G balsas, akimirksniu atpažįstamas visiems grupės „Massive Attack“ gerbėjams. Tai jau ne pirmas Ghostpoet ir „Massive Attack“ bendro darbo rezultatas – Obaro balsas skambėjo šių legendų dainoje „Come Near Me“. Tiesą sakant, tai dar viena rimta priežastis, kodėl kiekvienas Tricky ar „Portishead“ gerbėjas turėtų atkreipti dėmesį į Ghostpoet. Tikrai ne veltui sakoma, kad jo širdis priklauso Bristoliui – pasaulinei triphopo sostinei.
Ghostpoet atgaivino šį kultinį 10 dešimtmečio skambesį su netikėtais fanko, džiazo ir postpanko elementais. Žurnalas „The Independent“ naująjį Ghostpoet albumą apibūdino kaip „košmariškus, klaustrofobiškus garso sūkurius“, o tinklalapis „The Line of Best Fit“ – kaip „tamsią mūsų laikų simfoniją“.
Iš tiesų „Dark Days + Canapés“ gimė iš noro pažinti save ir atidumo aplinkai. Mūsų laikams, kupiniems netikrų naujienų ir apokaliptinio nerimo, ši muzika labai tinka. Jis pats tai vadina socialiniu sąmoningumu: „Aš tiesiog suteikiu balsą tiems, kurių niekas negirdi.“
Tas balsas – tikrai unikalus. Ghostpoet nei dainuoja, nei repuoja – pats susikuria sau žanrą, kuris žurnalui „Rolling Stone“ priminė Roots Manuvos ir „Radiohead“ susitikimą. Beje, grupė „Radiohead“ yra tikri Ghostpoet talento gerbėjai.
Savo užburiančiu baritonu jis ramiai ir užtikrintai deklamuoja nepatogias tiesas. Dainoje „Freakshow“ kritikuoja paviršutiniškus šiuolaikinius santykius ir besaikį vartojimą. „Dopamine If I Do“ yra apie technologijų sujungtą, bet vienišą pasaulį. Dainos pavadinimas „Karoshi“ japonų kalba reiškia mirtį nuo persidirbimo. O labiausiai sukrečia „Immigrant Boogie“, kurioje pats muzikantas atsisėda į pabėgėlių valtį: „Įleiskit / Nesikandžiojam / Tiesiog skęsta valtis / Nemanau, kad liksim ilgam“, – prašo jis dainoje.
Šios istorijos būtų tiesiog poezija, jei ne eksperimetinė muzika, įtraukianti lyg akivaras. Prodiuseris Leo Abrahamsas, dirbantis su tokiais vardais kaip Jonas Hopkinsas, Brianas Eno, Paolo Nutini ir „Wild Beasts“, padėjo Ghostpoet sukomponuoti kaip tik tokį garsą, kurį šis girdėjo savo mintyse. O pats O. Ejimiwe sako įkvėpimo sėmęsis iš „Talk Talk“, „The National“, „TV on the Radio“, Nicko Cave‘o ir jau minėtos triphopo klasikos.
Ghostpoet – vaiduokliškas poetas – nevynioja žodžių į vatą: „Aš bijau ateities, aš atleidau praeičiai / Mano galva virš vandens, žiūrėsim, kiek išsilaikysiu“, – skamba jo dainoje. Ne vienas kritikas gyrė jo gebėjimą apie globalias problemas kalbėti nenaiviai ir nepamokslaujant.
Jo muzika neliūdina. Priešingai, ji kviečia šokti. „Neįtikėtina būti žmogumi ir būti gyvam. Tiek daug apie tai galima pasakyti“, – taria O. Ejimiwe ir yra teisus. Jo klausytis dabar pageidauja visa Europa – vien vasarį suplanuoti net 23 Ghostpoet ir jį lydinčios grupės pasirodymai. Vienas iš jų – vasario 17 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“.
