Skirtingai nuo buvusio prezidento, kurio santykiai su Kongresu buvo gana šaltoki, o ir gerti jis metė būdamas keturiasdešimties metų, Obama laikosi prezidentinių tradicijų, kurios siekia tėvų įkūrėjų laikus, kuomet pasirašius Konstituciją buvo… stipriai prisigerta.
Ką tik kadenciją baigęs George’as W. Bushas, būdamas Baltųjų rūmų šeimininku, negėrė. Kokteilių vakarėlių metu būdavo pilstomas alkoholis, tačiau tokios lengvos ir atsiplaidavusios atmosferos, kaip pas Obamą, jam sukurti nepavykdavo. Busho generalinis prokuroras Johnas Ashcroftas kartą net diskutavo, ar apskritai „svaigalai“, kaip jis mėgdavo sakyti, turi būti siūlomi vakarėlių metu.
Senato istorikas Donas Ritchie „Slate“ papasakojo apie kitų prezidentų gėrimo įpročius. Pavyzdžiui, Harry Trumanas mėgdavo gerti burboną ir vandenį. Pasakojama, kad būdamas viceprezidentu, Trumanas buvo pakeliui į susitikimą su JAV Atstovų rūmų pirmininku Samu Rayburnu, kuomet jam paskambino ir pranešė, kad prezidentas Rooseveltas mirė. Tapęs prezidentu, Trumanas ne kartą po darbo dienos susitikdavo su Senato respublikonų lyderiu Everettu Dirksenu Kapitolijuje prie stiklinės burbono.
Dabartinio prezidento administracija kiek primena Kennedy ir Roosevelto administracijas. Rooseveltas į valdžią atėjo baigiantis Prohibicijos erai. Kiekvieną vakarą, įskaitant ir karo metus, Rooseveltas Ovaliniame kambaryje maišydavo jam patinkančius gėrimus.
Kiekviename vakarėlyje dalyvaudavo keletas senatorių, kabineto narių, taip pat žiniasklaidos atstovai. Tokių vakarėlių metu būdavo aptariama daugybė temų – kova su skurdu, valstybinės subsidijos mokslui, civilinės teisės. Pasakojo buvęs senatorius is Oklahomos demokratas Fredas Harris.
Nors Kennedy neypatingai mėgo gerti, kokteilių vakarėlių kultūra jo administracijos metu ypač išpopuliarėjo. „Kiekviename vakarėlyje dalyvaudavo keletas senatorių, kabineto narių, taip pat žiniasklaidos atstovai. Tokių vakarėlių metu būdavo aptariama daugybė temų – kova su skurdu, valstybinės subsidijos mokslui, civilinės teisės“, – pasakojo buvęs senatorius is Oklahomos demokratas Fredas Harris.
Žuvus Kennedy, prezidentu tapo Lyndonas Johnsonas. Josephas Califano pasakojo, kaip Johnsonas gerdavo važiuodamas automobiliu aplink savo rančą. „Prezidentas savo mašinoje gerdavo viskį su soda iš didelio plastmasinio puoduko. Paskui prezidento automobilį važiuodavo slaptųjų agentų mašina. Periodiškai Johnsono automobilis sustodavo, prezidentas iškišdavo ranką su puoduku pro jos langą ir pamosuodavo juo. Tada slaptasis agentas pribėgdavo prie prezidento autmobilio, paimdavo puoduką, padarydavo naują gėrimą ir paduodavo prezidentui“.
Taip pat ne viena intriguojanti istorija sklando ir apie prezidentą Richardą Nixoną. Prasidėjus „Watergate“ bylai, jo asistentai nusprendė sušvelninti Nixono įvaizdį visuomenės akyse, todėl į kokteilių vakarą pakvietė keletą žiniasklaidos atstovų. Tačiau vakarėlis buvo ypač nevykęs, nes Nixonas buvo nelinkęs bendrauti. Prieš tapdamas prezidentu, jis tam, kad išvengtų pokalbių, vakarėlių metu, apsiimdavo maišyti kokteilius. Padaręs kokteilius, Nixonas prišokdavo su padėklu prie svečių, pasiūlydavo išgerti ir vėl dingdavo iš akiračio.
Nixonas mėgdavo išgerti ir vienas. Jo buvę asistentai pasakojo, kaip vieną kartą Britanijos premjeras skambino JAV prezidentui, tačiau Nacionalinio saugumo patarėjui Henry Kissingeriui teko atsiliepti į šį skambutį, nes tuo metu prezidentas buvo visiškai girtas.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, Kongrese taip pat netrūko mėgstančių išgerti. Hermanui Talmadge’ui netgi teko gydytis nuo alkoholizmo. „Alkoholizmas – profesinė politikų liga, ji plinta kaip plaučių vėžys tarp angliakasių – užsikreti kvėpuodamas“, – juokaudavo politikas.
Įtakingas atstovų rūmų pirmininkas Wilburas Millsas kartą prisigėręs įkrito į baseiną su striptizo šokėja. Senatoriui Johnui Toweriui gėrimo įpročiai užkirto jam kelią tapti gynybos sekteroriumi. Juo tapo Dickas Cheney, kuris būdamas karšto būdo, ne vienam yra šliūkštelėjęs kokteilį į veidą.
