Filmą jau mačiusi komunikacijos specialistė ir kino mylėtoja Dovilė Filmanavičiūtė jį įvardina šlykščiausiu metų filmu, bet sakė negalėjusi atitraukti akių.
Neišgalvota istorija
Pagal Heinzo Strunko biografinę knygą, kuri iki šiol Vokietijoje išlieka perkamiausių sąraše, pastatytas filmas nukelia į 8-ojo dešimtmečio Hamburgą, kur visą parą veikiančiame bare „Auksinė pirštinė“ skamba saldžiai romantiškos melodijos ir savo gyvenimą linksmai švaisto įvairiausio plauko gyvenimo vėtyti ir mėtyti personažai. Vienas jų – serijinis Hamburgo žudikas Fritzas Honka, savo aukų ieškojęs tame pačiame bare, o vėliau jų lavonus slėpęs savo bute.
Prieš kurdamas filmą režisierius neretai užeidavo į Raudonųjų žibintų kvartale esantį barą ir klausė lankytojų ir savininko, ar šie neprieštarauja, kad apie juos būtų kuriamas filmas. „Auksinės pirštinės“ savininkas jam atsakė: „Klausyk, šis baras veikia nuo 1956-ųjų 24 val. per parą, 356 dienas per metus. Per tą laiką jis matė tiek, kad išgyvens ir tavo filmą. Kuo daugiau žmonių ateis, tuo mums geriau“, – Berlyno kino festivalyje pasakojo F.Akinas.
Neįtikėtina transformacija
43-ejų metų žudiką suvaidinusio aktoriaus gatvėje neatpažintų niekas. 23-ejų metų Joną Dasslerį režisieriui pasiūlė jo žmona. Mėlynų akių, jaunas, išvaizdus vaikinas F.Akinui iš pradžių pasirodė per jaunas: „Nebūčiau apie jį net pagalvojęs, nes Jonas per jaunas. Tačiau nuo pat pradžių žinojau, kad reikės daug grimo, nes niekada nerasiu į F.Honką panašaus aktoriaus. Nenorėjau dirbti su mėgėjais, man reikėjo tikrų aktorių, kurie suprastų, kas yra scenų choreografija. Mane patraukė Jono veikėjui suteiktas jaunatviškas trapumas.“
Kiekvieną dieną aktorius grimo kėdėje praleisdavo po 3 valandas, kol tapdavo visiškai neatpažįstamu. Vieni netgi kritikavo, kad filmo veikėjas per daug baisus. Bet pasak režisieriaus, F.Honka iš tiesų buvo toks šlykštus, kad jį prisileisdavo tik alkoholikės ir buvusios prostitutės, o tai paliudija išlikusios nuotraukos, pagal kurias buvo atkurtas ne tik pagrindinis veikėjas bet ir visa jo aplinka.
Juodo humoro viršūnė
„Auksinėje pirštinėje“ ne tik apstu grotesko, bet ir juodo humoro, kurio režisierius sėmėsi iš knygos ir aplinkinių pasakojimų. Pasak F.Akino, humorą jis naudojo, norėdamas žiūrovams leisti pailsėti nuo siaubo, vėliau jiems smogdamas dar smarkiau. Filme režisierius įpina ir kitų pasakojimus apie F.Honką, atsitiktinai išgirstus iš savo draugo graiko, kurio pusbrolis, pasirodo, buvo žudiko kaimynas. Lankydamasis Graikijoje iš jo giminaičių F.Akinas išgirdo istoriją apie kirminus, kurios autentiškumu būtų sunku patikėti, jeigu ne liudininkų pasakojimai.
