J.Marshas ir S.Chinas praėjusio trečiadienio vakarą susitiko su „Scanoramos“ žiūrovais ir jiems pristatė pasaulinę šlovę atnešusį filmą „Žmogus ant lyno“. „15 min“ žurnalistams pavyko asmeniškai pakalbinti kūrėjus.
Kokį įspūdį paliko Lietuvos sostinė Vilnius?
J.Marshas: Tai pirmas, ir galbūt paskutinis kartas, kai lankausi Vilniuje. Kas žino. Tačiau tikrai ne dėl to, jog čia nemiela vieta. Man pasirodė, kad tam tikrą atmosferą sukurti padėjo ir oras, tvyrantis rūkas. Vilnius man pasirodė kerintis, elegantiškas miestas.
S.Chinas: Man Vilnius pasirodė labai europietiškas ir kosmopolitiškas miestas. Vien tai, kad pro mano kambario langą viešbutyje matėsi Emporio Armani parduotuvė...
Pakalbėkime apie jūsų filmą „Žmogus ant lyno“. Kokia jo sėkmės paslaptis?
J.Marshas: Tai geras klausimas. Jei aš žinočiau sėkmės paslaptį, tai aš kurčiau tokiu pat būdu vėl ir vėl. Filmą kūrėme daug žmonių. Aš buvau atsakingas už tai, kad filmas būtų patrauklus. Mano nuomone, daug sėkmės pridėjo geros filmo herojų emocijos: juokas, džiaugsmas, pasakotojo įsijautimas. Šiomis emocijomis herojai iš kino ekrano dalijosi su filmo žiūrovais, todėl tokiais pat emocijas patyrė daugelis atėjusiųjų į kino teatrą. Gal būt dėl to filmas ir patiko žmonėms.
S.Chinas: Aš, kai pirmą kartą išgirdau šią istoriją, buvau pakerėtas. Paskui paskaičiau Filipo Petit knygą, kurioje jis pats pasakoja savo nuotykį, kai perėjo lynu tarp aukščiausių Niujorko dangoraižių „Dvynių“. Dar labiau sukrėtė tai, jog šių pastatų jau nebėra, jie buvo sugriauti rugsėjo 11 d.
Šis filmas išsiskyrė gera istorija. Netgi galėčiau pavadinti tai dovana, nes mums tereikėjo tą istoriją gerai parodyti.
Filme neminite šio tragiško įvykio. Ar lengva buvo to išvengti?
J.Marshas: Labai lengva. Visų pirma todėl, kad istorija, kurią pasakojame filme vyko prieš šiuos įvykius. Tai vyko tik tada, kai dangoraižiai buvo bebaigiami statyti. Antras dalykas, padėjęs išvengti šio fakto minėjimo – tai, jog mūsų pasakojama istorija yra graži. Nesinorėjo į ją įnešti liūdesio. Be to, juk daugelis žiūrovų žino dangoraižių likimą. Čia ir buvo visa intencija, jog galbūt atėję žmonės tikėjosi išvysti tragiškų įvykių priminimus, bet jie buvo nustebinti visai kita istorija.
Papasakokite apie tai, kaip gimė idėja kurti būtent tokią istoriją, apie prancūzą F.Petit.
J.Marshas:Simonas buvo pirmasis, kuris inicijavo šį projektą, filmo kūrimą. Jis pirmasis susipažino su Filipu.
S.Chinas: Pirmasis mūsų susitikimas įvyko 2005 m. Didžiojoje Britanijoje. Tačiau jis nebuvo labai malonus. Jis buvo keistas, nes nei vienas nesijautėme, kad būtume savo vietose. Iš pradžių Filipas nepasitikėjo manimi taip, kad patikėtų kurti filmą apie jį. Tačiau jo istorija buvo tokia, kurią labai norėjau perkelti į kino ekraną.
J.Marshas: Didelę paspirtį statyti filmą turėjo ir Filipo knyga, pilna nuotykių, įspūdžių.
Ar knyga skiriasi nuo filmo?
J.Marshas: Taip, žinoma. Visos knygos skiriasi nuo filmų.
S.Chinas: Tačiau didžiausias būtent šios istorijos skirtumas tarp knygos ir filmo yra tas, kad knyga yra parašyta tik iš Filipo perspektyvos. Jis ją rašė pirmuoju asmeniu, berods. Tuo metu filme yra parodomi visi tame įvykyje dalyvavę asmenys. Be abejo, Filipas, galima sakyti, yra didžiausia filmo žvaigždė, tačiau jame parodomi ir kiti žmonės, atspindimi jų tarpusavio santykiai.
J.Marshas: Juk buvo du dangoraižiai. Filipas buvo viename ir visiškai nežinojo kas tuo metu dedasi kitame bokšte. O ten žmogus, apsirengęs kostiumu ir apsimetęs architektu, kopė ant dangoraižio stogo. Galima sakyti, kad kiekvienas bokštas turi savo dramą: tai dvi paralelios istorijos. Dėl šio fakto buvo labai patogu kurti filmą: kiekvieno bokšto dalyviai pasakojo tokią istoriją, kokią jie matė per savo prizmę. Kai kurios filme parodytos scenos, kai kurie herojų pasakojimai atrodo juokingi, tačiau tuo metu, kai viskas vyko, tai toli gražu nebuvo juokinga. Pereiti lynu – rimtas ir pavojingas užsiėmimas.
Filme rodoma originali aštuntąjį dešimtmetį filmuota medžiaga. Iš kur ją gavote?
J.Marshas: Mums labai pasisekė, kad Filipas ir jo draugai dar būdami Prancūzijoje nusprendė filmuoti pasiruošimą šiam nuotykiui. Dėl to mes galėjome parodyti kaip iš tikrųjų tai atrodė. Be abejo, atkurti šį „kriminalą“ mums padėjo ir suvaidintos situacijos, kurios filme rodomos juodai baltos, nespalvotos.
O ar be šios filmuotos originalios medžiagos iš viso būtų įmanoma sukurti tokį filmą?
J.Marshas: Be abejonės. Kaip suprantate iš filmo, nieko nėra neįmanomo. Tačiau neabejoju, kad ši medžiaga labai praturtino filmą, padarė jį įspūdingą. Dabar žiūrovai mato, kaip herojai sprendžia problemas, kaip jie svarsto, kaip reikia permesti lyną nuo vieno dangoraižio, ant kito. Taip pat puikia atsispindi ta tikroji aistra, kuri tuo metu buvo užvaldžiusi tuos jaunus, nekaltus žmones.
Kiek užtrukote, kol sukūrėte filmą?
S.Chinas: Maždaug pusantrų metų užtruko vien finansavimo paieškos ir scenarijaus rašymas. Paskui, be abejonės, užtruko ir pats filmavimas.
Kas buvo sunkiausia šiuo kūrybos metu?
S.Chinas: Asmeniškai man sunkiausia buvo surasti žmones, įkalbėti juos, kad jie filmuotųsi.
J.Marshas: Man sunku buvo tai, kad reikėjo įsijausti į tų žmonių kažkada patirtus jausmus. Reikėjo viską labai gerai pačiam pajausti, kad galėtum perteikti tuos konfliktus, diskusijas, tuometines problemas ekrane.
Aš, matyt, įgavau jo pasitikėjimą, nes vakare jis atsinešė savo knygos kopiją ir ant jos parašė: „Simonai, padarykime tai! Filipas“.
O kas labiausiai patiko, kas įsiminė?
J.Marshas: Aš geriausiai atsimenu tą akimirką, kai perskaičiau knygą. Ji man paliko tokį didžiulį įspūdį, kad aš jaučiausi kaip pasakoje. Taip pat labai smagu buvo tada, kai Alanas, geriausias Filipo jaunystės laikų draugas, sutiko nusifilmuoti ir papasakoti, ką jis tada jautė, kaip jis vertina tą didįjį nuotykį.
S.Marshas: Man geriausiai įsiminė antrasis susitikimas su Filipu. Tada aš nuvykau pas jį į Paryžių, mes pavakarieniavome labai brangiame restorane, jis parodė savo namus. Tada jis mane galutinai apžavėjo ir aš, matyt, įgavau jo pasitikėjimą, nes vakare jis atsinešė savo knygos kopiją ir ant jos parašė: „Saimonai, padarykime tai! Filipas“.
Už filmą gavote „Oskaro“ statulėlę. Ką ji jums reiškia?
J.Marshas: Manau, kad nei vienas prodiuseris ar režisierius kurdamas negalvoja apie „Oskarą“ ar kokį kitą apdovanojimą. Tačiau jį gauti, be abejonės, yra didelė garbė. Tai viena didžiausių filmo kūrėjų svajonė. Tik niekas nuo to nepasikeičia. Statulėlė nepadaro tavęs geresniu kūrėju. Tačiau ji suteikia tau galimybę ir postūmį kurti toliau, kurti kitus filmus.
S.Chinas: „Oskaras“ yra visiškai nerealu. Ir baisu. Tačiau tą akimirką, kai gavau tą statulėlę, jaučiausi labai patenkintas. Tą akimirką tu suvoki, jog visas dėmesys sutelktas į tave, kad tave tuo metu stebi milijonai žmonių.
J.Marshas: Taip, ta akimirka tikrai palaiminga. Keletą sekundžių pasijauti esantis pasaulio centre.
O ar galite pasakyti, kad „Žmogus ant lyno“ yra geriausias jūsų kūrinys?
J.Marshas: Ne. Kaip režisierius, tu kuri daug filmų ir visus juos turi mylėti vienodai, nepriklausomai nuo jų sėkmės ar nesėkmės. Šio filmo negaliu pavadinti sunkiausiu savo filmu, į kurį įdėjau daugiausiai darbo. Iš dalies dėl to ir buvau nustebęs, kad gavome „Oskarą“. Kurdamas šį filmą aš nejutau kančių. Esu kūręs daug sudėtingesnių filmų struktūrine prasme. Tačiau šis filmas išsiskyrė gera istorija. Netgi galėčiau pavadinti tai dovana, nes mums tereikėjo tą istoriją gerai parodyti.
S.Chinas: Aš manau, jog tai filmas, kuriuo aš labiausiai didžiuojuosi. Jis buvo sėkmingas.
J.Marshas: Taip, greičiausiai galėčiau pavadinti šį filmą tiesiog sulaukusiu daugiausiai sėkmės.
Kokie jūsų ateities planai? Ar dar kursite ką nors kartu?
J.Marshas: Tiesą sakant, mes jau dabar dirbame prie vieno projekto, kuris kol kas yra paslaptis. Dar turime prie jo šiek tiek darbo.
S.Chinas: Šis mūsų projektas turėtų išvysti dienos šviesą kitų metų vasaros pradžioje.
J.Marshas: Galbūt su šiuo projektu atvyksime ir į Lietuvą dar kartą. Manau, nustebtumėte mus vėl čia pamatę (šypsosi).
