Sekite 15min Google
Taigi kol pieno tiekimo grandinėje sukamasi užburtu ratu, kuriame taip ir nerandama reikiamos pagalbos ūkininkams, pieno gamyba tampa vis mažiau patraukli. Pieno ūkių mažėja, o gamyba vis labiau koncentruojasi stambesniuose ūkiuose.
Tą pagrindžia ir naujausi Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) duomenys, kurie rodo, kad rugpjūtį pieną pardavė 7159 gamintojai – 1478, arba 17,1 proc., mažiau nei prieš metus. Tačiau supirkto pieno kiekis per tą patį laikotarpį sumažėjo gerokai mažiau – 2,4 proc.
Ne mažiau svarbi ir kaina. Rugpjūtį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje siekė 360,85 Eur už toną be PVM. Nors per mėnesį ji ūgtelėjo 2 proc., visgi buvo 26,4 proc. mažesnė nei prieš metus. Tuo metu 40 tonų ir daugiau pieno per mėnesį parduodantys gamintojai vidutiniškai gavo 402,90 Eur už toną, o jų pienas sudarė 67,42 proc. viso šalyje supirkto natūralaus pieno.
Būtent ūkininkų padėtį šioje grandinėje dabar bando stiprinti Europos Sąjunga. Birželio 29 d. ES Taryba galutinai priėmė Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento ir susijusių Bendros žemės ūkio politikos reglamentų pakeitimus, skirtus sustiprinti ūkininkų derybinę poziciją maisto tiekimo grandinėje.
Reglamentas įsigaliojo rugpjūčio 18 d., tačiau pagrindinės naujos pieno sektoriaus rašytinių sutarčių taisyklės bus taikomos nuo 2028 m. rugpjūčio 19 dienos. Rašytinės sutartys tarp ūkininkų ir pirkėjų taps bendra taisykle, ilgalaikėse sutartyse numatomi jų peržiūros mechanizmai atsižvelgiant į rinkos ir sąnaudų pokyčius, taip pat stiprinamos gamintojų organizacijos ir jų galimybės derėtis kolektyviai.
Kainodaroje taip pat numatoma daugiau galimybių remtis objektyviais rinkos ir gamybos sąnaudų pokyčius atspindinčiais rodikliais. Tačiau naujasis reguliavimas nenustato konkrečios kainos, kurią ūkininkas privalėtų gauti už litrą pieno. Todėl klausimas, kiek realiai naujos taisyklės pakeis ūkininkų padėtį, kol kas lieka atviras.
Padėtis ūkiuose sudėtinga
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis ūkininkų poziciją prie derybų stalo šiandien apibūdina gana tiesiai: „Kiek mums duoda, tiek turime pasirašyti, nes neturime kitos išeities“, – sakė jis. Pienas – ne grūdai, kuriuos, nesutikus su pasiūlyta kaina, galima kuriam laikui palikti sandėlyje. Žaliavą reikia realizuoti nuolat, todėl ir galimybės laukti palankesnio pasiūlymo gerokai mažesnės.
Kad padėtis ūkiuose sudėtinga, Pieno gamintojų asociacija kalba jau ne vieną mėnesį. Balandį protesto metu priimtoje rezoliucijoje ji skelbė, kad dėl kritusių pieno supirkimo kainų ir tuo pat metu išaugusių degalų, trąšų, pašarų bei energetinių išteklių kainų dalis ūkių dirba nuostolingai. Asociacija tuomet prašė 30 mln. Eur paramos, spręsti ūkininkų kreditavimo problemą bei keisti pieno pardavėjų ir pirkėjų santykių reguliavimą.
Gegužę Seimo frakcijoms siųstame rašte teigta, kad už pieną gaunama kaina nepadengia gamybos savikainos ir iš pieno gamybos traukiasi net dalis didesnių ūkių. Todėl vien rašytinių ar ilgalaikių sutarčių J. Vilionis nelaiko problemos sprendimu.
„Jeigu pasakysi, kad darome ilgalaikes sutartis, jie (supirkėjai – aut. past.) ir trisdešimčiai metų jas padarys. Bet kai kaina pakyla, tada jau daroma mėnesiui ir viskas vėl keičiasi“, – kalbėjo jis.
Asociacija norėtų, kad būtų žengta toliau ir ūkininkui nebūtų galima mokėti mažiau nei kainuoja pieną pagaminti.
„Ūkininkas turi gauti ne mažiau už savikainą. Priešingu atveju jam – bankrotas. Jis turi parduoti arba pasitraukti“, – sakė J. Vilionis.
Toks reikalavimas įrašytas ir balandžio mėnesį priimtoje asociacijos rezoliucijoje.
Ūkininkas turi gauti ne mažiau už savikainą. Priešingu atveju jam – bankrotas.
Europarlamentaras Paulius Saudargas sako, kad pats tokio reikalavimo principas suprantamas, tačiau nustatyti vieną privalomą pieno savikainą visai Lietuvai būtų sudėtinga, nes ji skiriasi priklausomai nuo ūkio dydžio, produktyvumo, pašarų, paskolų, darbo sąnaudų ir kitų veiksnių.
„Todėl praktiškesnis modelis yra objektyvus sektoriaus gamybos sąnaudų rodiklis, kuris būtų viešas ir naudojamas nustatant bei peržiūrint kainą sutartyse“, – teigė P. Saudargas.
Griežtas draudimas mokėti mažiau už kiekvieno konkretaus ūkio savikainą, jo vertinimu, ūkininką apsaugotų stipriau, tačiau kartu keltų riziką, kad supirkėjas mažintų superkamą kiekį arba ieškotų žaliavos kitur.
Naujosios ES taisyklės tokio principo automatiškai neįveda. Jų esmė – sustiprinti ūkininko galimybes derėtis, o ne visoje Bendrijoje administraciniu būdu nustatyti minimalią žaliavinio pieno kainą.
Didesnis kiekis – geresnė kaina
Skirtumas tarp bendros vidutinės pieno supirkimo kainos ir tos, kuri mokama stambesniems ūkiams, išlieka ir naujausiuose duomenyse. Rugpjūtį šalies vidurkis siekė 360,85 Eur/t, o 40 tonų ir daugiau per mėnesį parduodantiems ūkiams vidutiniškai mokėta 402,90 Eur/t.
J. Vilionis sako, kad didesni gamintojai gali gauti įvairių priedų už kiekį, kokybę, pieno atšaldymą bei kitas sąlygas. Mažesniems ūkiams sudėtingiau užtikrinti ir vienodą žaliavos kokybę.
„Mažame ūkyje pieną ne visada įmanoma taip greitai atšaldyti. Jis surenkamas iš kelių gamintojų, vežamas į kooperatyvą. Jeigu vieno pienas prastesnės kokybės, tai paveikia ir bendrą kiekį. Dėl to ir mokama mažesnė kaina“, – aiškino asociacijos prezidentas.
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis nurodo ir kitą priežastį – didesnio ūkio žaliavą supirkti tiesiog pigiau.
Jo teigimu, didesnis ir pastovus pieno kiekis mažina vienai tonai tenkančias surinkimo, transportavimo, kokybės tyrimų bei administravimo sąnaudas ir leidžia perdirbėjui tiksliau planuoti gamybą.
„Supirkimo kainai įtakos turi ir pieno sudėtis, kokybė, pristatymo būdas bei sutarties sąlygos“, – nurodė E. Simonis.
Gamintojams pradėjus daugiau derėtis kolektyviai, anot jo, jėgų santykis galėtų pasikeisti, tačiau tai dar nereikštų vienodos supirkimo kainos visiems.
„Kolektyvinės derybos sustiprintų gamintojų poziciją, o perdirbėjams užtikrintų didesnius ir stabilesnius žaliavos srautus. Tačiau jos savaime nenustatytų vienodos pieno kainos, nes ši ir toliau priklausytų nuo pieno kokybės, kiekio, pristatymo būdo, sutarties sąlygų ir padėties rinkoje“, – sakė E. Simonis.
P. Saudargas taip pat pabrėžia, kad vien naujų sutarties taisyklių nepakaks. Jo vertinimu, didžiausią rezultatą jos galėtų duoti tada, jei ūkininkai aktyviau derėtųsi kartu per kooperatyvus ar gamintojų organizacijas.
Vienam nedideliam ūkiui net ir geresnė sutartis savaime nesuteikia tokios derybinės galios, kokią turi keli šimtai ūkininkų, parduodančių pieną kartu
„Vienam nedideliam ūkiui net ir geresnė sutartis savaime nesuteikia tokios derybinės galios, kokią turi keli šimtai ūkininkų, parduodančių pieną kartu“, – sakė europarlamentaras.
Kitaip tariant, net sustiprėjus bendrai gamintojų derybinei pozicijai, šiandien kainų skirtumą lemiančios ekonominės priežastys niekur nedingtų.
Ūkininkui moka mažiau, bet pienas neatpinga
Krentant žaliavinio pieno supirkimo kainai tokio paties pokyčio parduotuvės lentynoje dažniausiai nepamatysime. Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis aiškina, kad žaliavinis pienas yra tik viena galutinio produkto kainą lemiančių dalių.
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ skaičiavimu, priklausomai nuo gaminio, žalio pieno dalis gali sudaryti apie 70–75 proc. galutinės produkto kainos, tačiau jai įtakos turi ir gamybos, energijos, darbo, pakavimo, sandėliavimo bei transportavimo sąnaudos, produkto rūšis, sutartys su prekybos partneriais, paklausa ir konkurencija.
„Todėl žalio pieno kainos pokytis negali būti tiesiogiai ir proporcingai tapatinamas su galutinio produkto kainos pokyčiu“, – aiškino E. Simonis.
Savo dalį galutinėje kainoje turi ir prekyba. Pieno gamintojai ne kartą kritikavo būtent vertės pasidalijimą visoje grandinėje. J. Vilionis pokalbio metu teigė, kad ūkininkui tenkanti galutinės kainos dalis yra per maža, ir kėlė klausimą, kur lieka likusi vartotojo už produktą sumokėta suma.
Viešojoje erdvėje šioje diskusijoje nemažai kritikos tenka ir prekybininkams. Tačiau UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis nesutinka su teiginiu, kad būtent prekybininkui lieka didžiausia galutinės pieno produktų kainos dalis. Jo teigimu, prekybos antkainio negalima tapatinti su pelnu – iš jo dar dengiamos veiklos sąnaudos, nurašymai ir nukainojimai.
„Po nurašymų gaunasi apie 20,7 proc. Bendros mūsų išlaidos vidutiniškai sudaro 19,1 proc. Jeigu vertintume pagal bendrą vidurkį, grubiai mums lieka apie 1,6 proc. pelno“, – skaičiavo jis.
D. Dundulis pabrėžia, kad jo pateikti skaičiai apima visą „Norfos“ pieno produktų grupę – ne tik geriamąjį pieną, bet ir sūrius, varškę bei kitus gaminius.
Kalbant apie prekybininkų dalį, pasak „Norfos“ atstovo, reikėtų remtis konkrečiais skaičiais.
„Aš specialiai pasakau skaičių vien dėl to, kad nebūtų manipuliuojama. Mūsų balansai yra vieši – kas nori, gali pasiimti ir pasižiūrėti“, – sakė jis. Vis dėlto tai yra vieno prekybos tinklo pateikiami veiklos rodikliai, todėl jų negalima laikyti visos Lietuvos mažmeninės prekybos vidurkiu.
D. Dundulis neslepia ir to, kad tiekėjui sumažinus kainą toks pats pokytis nebūtinai iš karto pasirodo lentynoje. Pasak jo, prekybininkai vertina ne tik savo įsigijimo kainą, bet ir konkurencinę aplinką.
„Stebima konkurencinė aplinka, kokia kaina yra kitose prekybos vietose. Jeigu kitur tą patį ar analogišką produktą pardavinėja gerokai brangiau, tikrai būna, kad kainos nenuleidžiame. Bet gali būti ir atvirkščiai – visi kiti kainą jau nuleido, tiekėjas mums jos dar nemažina, o mes vis tiek nuleidžiame. Būna įvairiai“, – pasakojo jis.
Pasak D. Dundulio, dėl to kainų pokyčiai lentynas paprastai pasiekia su tam tikru atsilikimu – ir tai veikia abiem kryptimis.
„Kai atsiranda pigimo tendencija, prekybininkai nori patraukti pirkėją į savo pusę, o lengviausias būdas tai padaryti – sumažinti kainą. Anksčiau ar vėliau kažkas pradeda ją leisti ir paskui kiti seka. Šiemet žaliavinio pieno kaina pradėjo kristi dar prieš Naujuosius metus, o produktų kainos lentynose – jau po Naujųjų. Viskas vyksta su atsilikimu. Lygiai taip pat su atsilikimu kainos ir kyla“, – sakė D. Dundulis.
Neatlaiko užsienio konkurencijos?
Jei sustiprėjusi ūkininkų derybinė pozicija leistų jiems už žaliavinį pieną gauti daugiau, kyla kitas klausimas – kieno sąskaita šis pokytis įvyktų.
D. Dundulis mano, kad reikšmingas žaliavos brangimas ilgainiui pasiektų vartotoją. Jo teigimu, prekybos grandyje nėra tiek erdvės, kad didelį kainos pokytį būtų galima padengti vien mažinant prekybininko maržą.
„Jeigu pakils žaliavinio pieno kaina, faktas, kad tai pasijaus galutiniam vartotojui. Jeigu mes, turėdami truputį daugiau nei 20 proc. antkainio, turėtume prisiimti, sakykime, dešimties procentų pokytį, mums jau geriau būtų pieno produktais neprekiauti. Jeigu produktų grupė tampa nuostolinga, turi ieškoti būdų, kaip tą nuostolį mažinti. Tas pats galioja ir perdirbėjams“, – aiškino jis.
Tam tikros erdvės prekybos grandyje, jo vertinimu, yra, tačiau ji nėra tokia, kad galėtų išspręsti ūkininkų keliamą problemą.
Kainą riboja ir tai, kad pieno rinka nesibaigia Lietuvos teritorijoje
„Tų sumų, kurias jie įsivaizduoja, tikrai nėra. Jeigu gelbėtų pusė procento – galbūt. Bet nemanau, kad ūkininkai visą šią problemą kelia dėl pusės procento. Jiems tikrai trūksta ne tiek“, – sakė D. Dundulis.
Kainą riboja ir tai, kad pieno rinka nesibaigia Lietuvos teritorijoje. D. Dundulis pateikia savo įmonės patirties pavyzdį: kelių centų žaliavinio pieno kainos skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos jau gali pakeisti žaliavos judėjimo kryptį.
„Jeigu Lenkijoje žaliavinis pienas pradeda kainuoti dviem centais brangiau, pienovežis, kuris buvo pažadėtas mums, gali nuvažiuoti į Lenkiją. Du centai skirtumo ir tas pienas mūsų gamyklos jau nebepasiekia“, – pasakojo jis.
Tačiau D. Dundulis pripažįsta, kad pieno gamintojų padėtis Lietuvoje šiuo metu sudėtinga.
„Galiu drąsiai pasakyti, kad tiems pieno gamintojams, kurie laiko karves, situacija šiuo metu nėra gera. Aš tikrai suprantu jų nerimą ir norą, kad tos kainos padidėtų. Bet visada yra dvi pusės“, – teigė jis.
Vis dėlto pieno vidaus poreikiams Lietuvoje kol kas netrūksta. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šalies apsirūpinimas pienu siekia apie 130 proc., taigi pagaminama daugiau, nei suvartojama šalies viduje.
Tai reiškia, kad ūkių mažėjimas kol kas nėra tapatus pieno trūkumui: gamintojų skaičius traukiasi gerokai sparčiau nei supirkto pieno kiekis, o vis didesnę jo dalį pagamina stambesni ūkiai.
Kainos nenustatys nei Briuselis, nei nauja sutartis
Lietuva savo pieno sektoriaus reguliavimą taip pat keičia. Liepos 14 d. priimtas Nesąžiningos prekybos praktikos pieno sektoriuje draudimo įstatymas, kurio pagrindinės nuostatos įsigalios 2027 m. kovo 1 dieną. Jis reglamentuoja žalio karvių pieno pardavėjo ir pirkėjo santykius bei nustato draudžiamas nesąžiningos prekybos praktikas.
E. Simonio vertinimu, Lietuvos pasirinkta kryptis iš esmės artima tam, ką dabar numato ir ES – didesnis rašytinių sutarčių vaidmuo, jų sąlygų apsauga, aiškesnė kainodara ir daugiau galimybių veikti kolektyviai.
Tačiau vien teisės akto atsiradimo, anot jo, neužtenka.
„Naujasis ES reguliavimas administraciniu būdu pieno kainos nenustatys. Praktinis poveikis priklausys nuo sutartyse taikomų kainodaros formulių, rinkos rodiklių, kolektyvinių derybų masto ir teisės aktų įgyvendinimo. Todėl iš anksto įvertinti, kiek pasikeis supirkimo kainos ar rinkos dalyvių derybinė pozicija, negalima“, – nurodė E. Simonis.
D. Dundulis naujo reguliavimo poveikį vertina dar skeptiškiau.
„Pieno sektorius jau daug kartų buvo reguliuotas. Kol kas vis tiek rinka viską sudėliodavo savaip. Atsirasdavo papildomų biurokratinių problemų, valdininkai galėdavo tikrinti, bet galutinio rezultato nebūdavo“, – sakė jis.
Jo nuomone, viena didžiausių pieno rinkos problemų yra ne vien derybų mechanizmai, bet ir dideli pasiūlos bei paklausos svyravimai, susiję su eksporto rinkomis.
„Būna laikotarpių, kai pieno kaina gana aukšta ir ūkininkams yra gerai, o perdirbėjams – blogai. Kai atsiveria eksporto rinkos, pieno paklausa padidėja, kaina kyla. Kai jos užsidaro, kaina krenta. Jeigu problema tokia, reikėtų galvoti, kaip tuo metu reguliuoti paklausą – galbūt intervenciniais pirkimais, o rinkoms vėl atsidarius tuos produktus parduoti“, – svarstė D. Dundulis.
P. Saudargo vertinimu, esminis naujojo ES reguliavimo skirtumas nuo ankstesnių bandymų yra tas, kad dabar daugiau dėmesio skiriama ne bandymui administraciniu būdu pasakyti, kokia turi būti pieno kaina, o ūkininko derybinės galios stiprinimui.
„Numatomi keturi labai praktiški dalykai: aiškesnės rašytinės sutartys – kad ūkininkas iš anksto žinotų sąlygas; sutarties peržiūra – kad pasikeitus rinkai ar sąnaudoms ūkininkas neliktų ilgam užrakintas jam nepalankioje kainoje; objektyvesni kainos rodikliai – kad kaina nebūtų tiesiog vienašališkai pasakoma supirkėjo; stipresnės gamintojų organizacijos ir kolektyvinės derybos – kad ūkininkai galėtų tartis su pirkėju kaip didesnė grupė, o ne kiekvienas atskirai“, – vardijo europarlamentaras.
Jo teigimu, ES taisyklės taip pat numato mechanizmus ginčams dėl sutarčių spręsti.
Tačiau ir P. Saudargas pabrėžia, kad pats reglamentas pieno kainos nepakels.
„Jeigu Lietuvoje šios galimybės bus įgyvendintos paprastai, be perteklinės biurokratijos, bus sukurti patikimi gamybos sąnaudų rodikliai ir ūkininkai aktyviau derėsis kartu, tuomet pokytis gali būti realus. Jeigu viskas apsiribos tik naujomis sutarties formomis ir papildomais parašais, ūkininkas didelio skirtumo nepajus“, – sakė P. Saudargas.
Tuo metu J. Vilionis grįžta prie gerokai paprastesnio kriterijaus – kiek ūkininkui lieka už jo pagamintą pieną ir ar šių pajamų pakanka ūkiui išlaikyti.
Naujosios ES taisyklės pačios pieno kainos nenustatys, tačiau ūkininkams suteiks daugiau įrankių dėl jos derėtis – daugiau galimybių veikti kolektyviai, aiškiau apibrėžtas rašytines sutartis, jų peržiūros mechanizmus ir galimybę kainodarą sieti su rinkos bei gamybos sąnaudų pokyčiais.
Naujosios ES taisyklės pačios pieno kainos nenustatys, tačiau ūkininkams suteiks daugiau įrankių dėl jos derėtis
Ar tai virs papildomais centais už pieną, priklausys nuo to, kaip šios priemonės bus naudojamos praktiškai – kiek gamintojų iš tikrųjų derėsis kartu, kokios kainodaros formulės atsiras sutartyse ir kokia tuo metu bus padėtis pieno rinkoje.
Taigi ES ūkininkui didesnės kainos negarantuoja, tačiau bando sustiprinti jo poziciją ten, kur šis iki šiol buvo silpniausias – prie derybų stalo.
Projektą iš dalies finansuoja Europos Parlamentas. Tačiau už turinyje išreikštą nuomonę ar požiūrį atsako tik autorius (-iai); Europos Parlamentas už juos negali būti laikomas atsakingu.
