Sekite 15min Google
800 hektarų per 17 dienų
Kėdainių krašto ūkininkas Z. Ričkus savo ūkyje darbus organizuoja šveicariško laikrodžio tikslumu. Šie metai jam tapo išskirtiniai – visas derlius nuo laukų nuimtas per itin trumpą laiką, o technika į angarus grįžo dar iki tradicinės rugpjūčio vidurio šventės.
„Manau, o gal net drįsčiau teigti, kad javapjūtę rajone baigiau vienas pirmųjų. Žinoma, sunku pasakyti tiksliai, nes yra smulkesnių ūkių, kuriems nusikulti reikia nedaug, tačiau mano ūkis siekia 800 hektarų – tai solidus plotas. Praktiškai viską pabaigėme vakar, šiandien liko tik simboliniai pora hektarų. Per 17 dienų nupjauti 800 hektarų, kai dar šiek tiek ir lietus maišė, yra tikrai geras rezultatas. Per daugybę metų nepamenu atvejo, kad javapjūtę būtume pabaigę iki Žolinės. Paprastai šiuo laiku būdavo pats darbymečio įkarštis“, – džiaugiasi Z. Ričkus.
Ūkininkas pabrėžia, kad tokį tempą lėmė ne tik sėkmė, bet ir griežta vadyba. Jo teigimu, pasėliai šiemet buvo net labai neblogi, nors miežiai vietomis ir buvo kiek sugulę. „Vidutiniškai per dieną su dviem kombainais nupjaudavome apie 70 hektarų.
Sėkmingai susiklostė ir situacija su žirniais. Praėjusiais metais dalis jų liko laukuose, o šiemet visus 40 hektarų nukūlėme laiku ir be nuostolių“, – pasakoja pašnekovas.
Derlius džiugina, bet ekonominė realybė slegia
Nors javų aruodai pilni, Z. Ričkus neslepia – bendra žemės ūkio ekonominė situacija verčia nerimauti. Lyginant su praėjusiais metais, derlingumas šoktelėjo į viršų, tačiau išaugusios sąnaudos sukremta didžiąją dalį pelno.
„Šiemet visos kultūros džiugina. Jei pernai vasarinių miežių ir kviečių kūlėme po penkias tonas su trupučiu, tai šiemet pasiekėme septynių su puse tonos vidurkį.
Kviečius sėjau į artą žemę – nors dabar populiaru sakyti, kad arimas yra blogai, aš matau, kad vasarinėms kultūroms tai labai tinka.
Rapsų derlius taip pat stabilus – jau daugelį metų kuliame po daugiau nei tris tonas iš hektaro“, – skaičius vardija ūkininkas.
Tačiau kalbėdamas apie finansinę pusę, Z. Ričkus tampa kur kas griežtesnis. Pasak jo, ūkininkas šiandien yra tapęs silpniausia grandimi, kuria naudojasi visi.
„Jau 55-eri metai, kaip aš ūkininkauju. Kone visą gyvenimą dirbu žemę, bet tokios situacijos nepamenu.
Trąšų kaina pasiekė neregėtas aukštumas, azotas kainuoja apie 500 eurų už toną, mineralinės NPK trąšos – apie 700 eurų. Tuo tarpu kviečių kaina jau trejus metus sukasi apie 200 eurų. Prieš dešimtmetį iš ūkio metinių pajamų galėdavau nusipirkti naują „John Deere“ traktorių, o šiandien tam reikėtų dirbti trejus metus.
Įsivaizduokite, šiandien ūkininko kasoje turiu vos 800 eurų, o kuras man jau nebevežamas, nes esu skolingas. Tai neregėta“, – atvirauja žemdirbys.
Firmos su ūkininkais elgiasi nesąžiningai
Viena didžiausių skaudulių Z. Ričkus įvardija grūdų supirkėjų nustatomas taisykles, kurios, jo nuomone, yra palankios tik didžiosioms korporacijoms, bet ne augintojui. Ūkininkas piktinasi nuolat griežtinamais kokybės reikalavimais ir dirbtiniu klasių skirstymu.
„Dabar sugalvota begalė grūdų klasių: ekstra, pirma, antra, trečia, ketvirta… Kainų skirtumas tarp jų – vos keli eurai, bet reikalavimai užauginti „ekstra“ klasę – milžiniški. Reikia brangiausios chemijos, trąšų.
O firmos ką daro?
Superka pašarinius grūdus, sumaišo su aukštesne klase ir parduoda kaip antrą klasę. Mes, ūkininkai, to daryti negalime.
Tas pats ir su drėgme – jei standartas yra 14 proc., o tu atveži 14,2 proc., tau jau atskaičiuoja pinigus, nors visi grūdai pilami į tą pačią duobę.
Tai didžiulė nesąmonė“, – rėžia Kėdainių krašto ūkininkas.
Po skandalo pasitikėjimo valstybės institucijomis neliko
Ne mažiau kritikos tenka ir kontroliuojančioms institucijoms. Z. Ričkus neslepia apmaudo dėl valstybinių tikrintojų kompetencijos, o pasitikėjimas Valstybine augalininkystės tarnyba po ją supurčiusio milžiniško korupcijos skandalo apskritai nugulė į neregėtas žemumas.
„Atvažiuoja tikrinti iš Augalininkystės tarnybos. Nežinai kas kartą kas ten ateis. O po skandalo apskritai nesmagu net jų sulaukti.
Aš per visą gyvenimą vieną aukso žiedą tesu nusipirkęs, o jie, ten, paaiškėjo, ir aukso, ir pinigų kiek prikaupę… Maža to atvažiuoja, neva tikrina, bet jauti, kad tas žmogus apie žemę nieko neišmano. Per pastaruosius 15 metų sutikau tik kelias protingas moteris, o kiti – lyg nuo gatvės vidurio paimti. Jie turi lapą su klausimais ir skaito, net nesuprasdami esmės. Aš jiems tiesiai sakau: vaikeliai, jūs pirma išmanykite apie žemės ūkį, o tada klausinėkite.“
Ūkio stuburas – patikima komanda
Nepaisant visų iššūkių, Z. Ričkus džiaugiasi turėdamas stiprų užnugarį. Jo ūkyje dirba šeši patikimi darbuotojai, o šalia auga ir nauja karta – anūkas, kuris jau dabar perima moderniausias technologijas ir ruošiasi ateityje perimti viso ūkio vairą.
„Mano darbuotojai – pasaka. Keturi mechanizatoriai ir du pagalbininkai dirba nepriekaištingai. Kartu su manimi ūkininkauja ir anūkas, jis turi savo 120 hektarų plotą. Nors formaliai tai du ūkiai, viską valdome kartu. Ruošiu jį vietoje savęs. Jaunimas dabar labai greitai įsisavina naujas technologijas, tai jų stiprybė“, – sako ūkininkas.
Zigmas prisimena laikus, kai ūkyje dar laikė karves, tačiau prisipažįsta, kad tai buvo darbas „iš idėjos“, nešęs tik nuostolius. Deja, panašu, kad dalis ūkininkų iš idėjos dirba iki šiolei, mat sunkus darbas nėra pakankamai finansiškai atlyginamas.
„Kai turėjau karves, darbuotojai prašė jų nepanaikinti, nes bijojo prarasti darbą. Bet pienas visada nešė minusą, o augalininkystė mus gelbėjo.
Galiausiai gyvulininkystės visgi atsisakiau.
Na, o dabar, kai viskas sustyguota, turime savo džiovyklas, sandėlius, ūkininkauti yra vienas malonumas. Jei turi savo techniką, pastatus ir nereikia nieko skolintis – galima gyventi. Mieste žmonės kartais dirba kur kas sunkiau“, – meilės savo darbui neslepia pašnekovas.
Po trumpo poilsio vėl kibs į darbus
Nors Z. Ričkaus ūkyje buvo švenčiama Žolinė ir visi darbuotojai galėjo atsikvėpti, pats ūkininkas mintimis jau kitame sezone. Dar nespėjus visiškai baigti javapjūtės, pusė numatyto žieminių rapsų ploto buvo jau pasėta.
„Mes nieko nelaukiame. Šiandien jau turime pasėję apie 120 hektarų rapsų, tai yra pusė numatyto ploto. Antrąjį etapą pradėsime po savaitės.
Rapsą sėju vienu laiku jau daugybę metų, tai vienas iš mano sėkmės principų.
Taip pat noriu pasidžiaugti partneriais – su „Dotnuva Baltic“ dirbu jau 30 metų, esu vienas pirmųjų jų klientų, technika mūsų nenuvilia. Taip pat esu labai dėkingas įmonei „Žvalguva“. Jie derlių priima labai tvarkingai, sąžiningai vertina kokybę, išpylimo procesas puikiai suorganizuotas. Daug kur vežu grūdus, bet ten tvarka pati geriausia“, – reziumuoja Z. Ričkus.
Po trumpo atokvėpio per Žolinę Kėdainių krašto ūkininkas vėl grįš į laukus. Nors žemdirbio duona karti, o finansiniai iššūkiai neleidžia atsipalaiduoti, Z. Ričkus išlieka optimistas: „Kai dirbi tai, ką išmanai, ir matai augančią pamainą, visos problemos tampa įveikiamos“.