Pagaliau ateina supratimas, kad „pašalpų“ politika neišgelbės Lietuvos pieno sektoriaus ir tik tikslingos investicijos gali pasitarnauti tam, kad pieno gamintojai prisitaikytų prie rinkos sąlygų ir gautų teisingas pieno supirkimo kainas. Vyrauja nuomonė, kad užuot dalinusi pinigus, Vyriausybė turėtų investuoti į kooperacijos, gaminančios galutinį produktą, plėtrą, tuo padidindama pieno gamintojų konkurencingumą.
Ankstesni veiksmai nepasiteisino
Nuo Rusijos embargo ir tarptautinėse rinkose smukusių maisto produktų kainų nukentėjusiam Lietuvos žemės ūkiui skirta 12,6 mln. eurų. Tačiau vargu ar ši Europos Komisijos parama išgelbės žemdirbius.
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas šią paramą įvardijo kaip per mažą, atsižvelgiant į tai, kad pernai EK skyrė 14 mln. EUR.
Viena didžiausių problemų tai, kad Lietuvoje net 74 proc. visų pieno gamintojų turi nuo 1 iki 5 melžiamų karvių, kai ES vidutinis ūkis siekia 29 karves, – B.Pauža.
Akivaizdu, kad iš 12,6 mln. EUR sumos „pašalpomis“ bus paremti ne vien pienininkai. Dalis šios paramos turėtų nukeliauti kiaulių augintojams, nukentėjusiems nuo afrikinio kiaulių maro.
„Lietuvoje problemų pienininkystės sektoriuje neišspręs joks Briuselis. Tą turime padaryti patys“, – teigia Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža.
Pasak jo, viena didžiausių problemų tai, kad Lietuvoje net 74 proc. visų pieno gamintojų turi nuo 1 iki 5 melžiamų karvių, kai ES vidutinis ūkis siekia 29 karves.
„Ūkių stambėjimo procesas Lietuvoje vyksta vangiai, todėl turėtume vieną kartą apsispręsti, kuria kryptimi eisime“, – įsitikinęs parlamentaras B.Pauža.
Vyriausybė taip pat supranta, kad pašalpų politika pienininkų atžvilgiu nėra išeitis, esą pieno sektoriuje būtini struktūriniai pokyčiai, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas.
Vilniuje vykusio Pasaulinio pienininkystės kongreso metu irgi pabrėžta, kad trumpalaikėje perspektyvoje, kol neatsigavo Kinijos ekponomika ir rinkose jaučiamas pieno perteklius, tikėtis staigaus pieno supirkimo kainų šuolio neverta. Tiesa, ilguoju laikotarpiu pieno gamyba pasaulyje iki 2025 metų išaugs apie 22 proc.
Nepavyko užtvenkti pieno upių
Nepateisino lūkesčių ir birželį priimtas Ūkio subjektų, perkančių –parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Įsitikinta, jog neįmanoma reguliuoti rinkos net įstatymu, nes jame įtvirtintos priemonės per menkos.
Neverta tikėtis ir prekybininkų bei pieno perdirbėjų malonės, kad jie pasirašytų Vyriausybės inicijuotą geros valios memorandumą.
Prekybininkai iš karto pareiškė, jog neketina riboti pieno produktų antkainio, o perdirbėjai jokiais būdais nepasiryš mokėti pieno gamintojams memorandume įvardintą pieno supirkimo kainą, sudarančią 90 proc. ES vidurkio.
ES žalio pieno supirkimo kainos vidurkis šių metų pirmą pusmetį siekė 31,18 euro centų už 1 kg, kai Lietuvoje šis rodiklis tik 22,3 ct/kg.
Perdirbėjai nepasirašys todėl, kad priešingu atveju supirkimo kainas turėtų didinti maždaug 4 euro centais už kg. Kitaip tariant, tokiu atveju perdirbėjai savanoriškai per dieną atsisakytų apie 140 tūkst. EUR arba 51 mln. EUR per metus. Tai reiškia, jog panašius geros valios memorandumus reikia pamiršti visiems laikams.
Dėl ES laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, kuris yra viena kertinių bendrijos vienybės sąlygų, nepavyko užtvenkti ir pieno upių, tekančių iš Latvijos ir Estijos. Kasdien į Lietuvą iš Latvijos importuojama maždaug po 1200 t žaliavos.
Užkirs kelią pseudokooperatyvams
Panašu, kad valdžios institucijose randasi supratimas, jog pieno gamintojus gali išgelbėti ne įstatymai, memorandumai ir pašalpos, o pieno ūkių prisitaikymas prie rinkos sąlygų, didinant jų konkurencingumą.
Viena efektyviausių priemonių – sveika kooperacija, kai kooperatyvai užsiima ne tik pieno gamyba, turi savo logistikos pajėgumus, pieno kokybės kontrolę, bet ir svarbiausia – gamina galutinį, aukštos kokybės produktą.
Pasak ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininko Naglio Narausko, sveika kooperacija būna tada, kai ji nėra nusmulkėjusi ir daro įtaką rinkai.
„Jeigu tai būtų vienas kooperatyvas su 35 proc. konsoliduoto pieno, kurį jis valdo ir perdirba, pieno supirkimo kainos šiandien būtų visai kitokios“, – įsitikinęs N.Narauskas.
Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko Sauliaus Bucevičiaus teigimu, jau šį rudenį parlamentarai keis Kooperatinių bendrovių įstatymą, kuriame bus įtvirtinti papildomi reikalavimai, užkertantys kelią fiktyvių kooperatyvų steigimuisi.
„Juose iš esmės užsiimama tik tarpininkavimu, daug pieno gamintojų nėra kooperatyvų nariai ir nedalyvauja jų valdyme“, – yra sakęs S.Bucevičius.
Paskaičiuota, kad iš daugiau kaip 100 kooperatyvų, tik 17 kooperatyvų galima laikyti tikrais pieno gamintojų kooperatyvais.
Iš daugiau kaip 100 kooperatyvų, tik 17 kooperatyvų galima laikyti tikrais pieno gamintojų kooperatyvais.
Komiteto vadovas taip pat pabrėžė būtinybę skirti kur kas daugiau paramos kooperacijos plėtrai.
„Būtina svariau padėti jau veikiantiems ir besikuriantiems kooperatyvams“, – teigė S.Bucevičius.
Tokios pat nuomonės laikosi ir Europos Parlamento narys Bronis Ropė.
„Svarbu intensyviau remti kooperaciją, nes priešingu atveju ES mokesčių mokėtojų investicijos, tiek buvusios, tiek esamos, tiek būsimos bus beprasmės“, – tikino B.Ropė.
Sumanymas yra, belieka pasirinkti kelią
Žemės ūkio ministerijoje, Vyriausybėje ir Seime jau vis garsiau kalbama, kad kooperaciją paskatintų konkreti valstybės parama jau veikiantiems, į pieno produktų perdirbimą ir eksportą orientuotiems kooperatyvams.
„Neslėpsiu, iš Žemės ūkio ministerijos, taip pat iš kai kurių Seimo KRK narių girdime iniciatyvų dėl didesnio valstybės vaidmens didinant šalies pieno sektoriaus konkurencingumą ir kooperacijos plėtrą, tačiau ar tai neliks žodžiais, parodys tik laikas. Pagal tai, koks bus priimtas sprendimas, bus galima spręsti, kiek strategiškai masto sprendimus priimantys asmenys“, – sakė ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas N.Narauskas.
Jo manymu, tikslinga finansinė pagalba padėtų ūkininkams intensyviau kooperuotis, kartu sukonsoliduojant ir didesnį pieno kiekį.
„Kuo daugiau kooperatyve bus narių, tuo didesnė tikimybė kurti aukštesnę pridėtinę vertę ir tuo pačiu gauti teisingesnes pieno supirkimo kainas. Mes nuolat tai kartojame“, – teigė N.Narauskas.
Šiuo metu sklando du siūlymai, kaip padėti pieno gamintojams. Vienas jų – į „Pienas LT“ gamyklos pabaigtuves valstybei investuoti 12,6 mln. eurų nacionalinę paramą, kuri būtų šalia 12,6 mln. eurų ES paramos.
Tiesa, tam prieštarauja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, matanti kitą išeitį. Ji siūlo, kad iš biudžeto būtų numatyta papildoma parama.
„Tas išmokas reikėtų skirti pieno gamintojams ir tik vėliau valstybė, pavyzdžiui, per Žemės ūkio paskolų garantijų fondą galėtų garantuoti bankų paskolas, už kurias bendrovės ir ūkininkai galėtų išsipirkti „Pienas LT“ pajus“, – LŽŪBA poziciją įvardijo asociacijos vadovas Jonas Sviderskis.
Savo ruožtu buvęs žemės ūkio ministras Edvardas Makelis įsitikinęs, jog ne taip svarbu, koks mechanizmas bus pasirinktas. „Negaliu mokyti, kaip reikėtų dirbt. Svarbu, kad yra gera idėja ir visos žemdirbiškos organizacijos, kartu su Žemės ūkio ministerija turi atlikti namų darbus, kad ši idėja būtų įgyvendinta“, – sako E. Makelis.
Iniciatyvai pritaria dauguma organizacijų
Žemdirbių bendruomenė valstybės iniciatyvą vertina itin palankiai. „Valstybė turėtų investuoti į ŽŪK „Pienas LT“ gamyklą, sudarant sąlygas vėliau ūkininkams, naujiems kooperatyvo nariams, šiuos pajus išsipirkti“, – neabejoja Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas.
Pašnekovo teigimu, kuo greičiau „Pienas LT“ gamykla pradės veikti, tuo visiems žemdirbiams bus geriau.
„Juk pastebime, kad kiek tų kompensacijų žemdirbiams valstybė beišmokėtų, tiek atitinkamai pieno perdirbėjai jiems sumažina pieno supirkimo kainas, – argumentavo J. Talmantas. – Šiuo atveju išeitis viena – valstybė turėtų investuoti į „Pienas LT“ gamyklą, kaip gelbėją Lietuvos laivininkystę“.
ŽŪR pirminkas Andriejus Stančikas tokiai valstybės iniciatyvai irgi pritartų. „Pasižiūrėkime į tarpukario Lietuvą, kaip tada vystėsi kooperacija. Tada valstybė labai daug prisidėjo prie kooperacijos, skirdama lėšas ir pastatydama perdirbimo įmones ūkininkams. Tai įmanoma ir dabar“, – istorines paraleles nubrėžė A. Stančikas.
Pasak jo, kai tik padidėtų ūkininkų pajamos, jie galėtų pajus išsipirkti ir šitoks variantas būtų priimtinas ūkininkams.
„Tiesa, svarbu, kad pati valstybė užtikrintų šio proceso kontrolę“, – kalbėjo A.Stančikas.
