Liepos 11 d. iš kalnų miestelio Mestios išvažiavome Gruzijos sostinės link. Teko leistis žemyn tuo pačiu kalnų keliu, kuriuo ir atvažiavome, nes kito kelio nuvažiuoti į Tbilisį nėra. Kalnuose vėl, žinoma, pulkai karvių, bet vis tiek nusileidimas buvo kur kas lengvesnis ir truko daug trumpiau nei užkilimas į Mestią. Gavome ir šiek tiek lietaus, tačiau vis vien labai greit pasijautė, kaip darosi vis karščiau ir karščiau. Nusileidę iš kalnų skubėjome ieškoti interneto, o tada jau tiesiai į Tbilisį. Zugdidyje, kur po ilgos pertraukos radome internetą, sutikome vieną lietuvę, kuri pati priėjo su mumis pasisveikinti, pamačius plevėsuojančias mūsų vėliavėles. Čia eilinį kartą patyrėme, kaip skiriasi vairavimo kultūra nuo mūsiškės – nuolat aplinkui skambėjo signalų orkestras, o kai norėjome pereiti per perėją, vairuotojai net nepristabdė. Žodžiu, visiška pirmenybė automobiliams, nesvarbu per kurią gatvės vietą eini.
 |
| Keliautojų nuotr./„Gruzija 2012“. Keliautojų nuotykiai Tbilisyje |
Iš viso iki Tbilisio sukorėme apie 500 km, o kelionė su visais kalnais, pavalgymais, interneto paieškomis ir pan. užtruko apie 10 val. Tikėjomės iki sostinės daugiau greitkelio, bet buvo nemažai remontuojamų atkarpų, o greitkelio tebuvo keliasdešimt kilometrų. Pasiekę sostinę iškart patekome į milžiniškas spūstis, mat ten statomi didžiuliai viadukai šiuo metu, daug kelių uždaryta. Be to, niekam ten negalioja nupieštos kelio linijos, visi automobiliai susigrūdę kelių centimetrų atstumais, jei teoriškai yra trys kelio juostos, tai realiai visi sustoja kokiomis penkiomis ar šešiomis ir dar nuolat kam nors prisireikia persirikiuoti ir kuo daugiau signalizuoti. Laimei, sostinėje, kitaip nei matėme iki šiol, nebuvo po kelią beklajojančių karvių.
Bestovint tose spūstyse užkalbino vietinis vairuotojas ir pats pasisiūlė palydėti mus iki reikiamo taško. Buvome susitarę Laisvės aikštėje susitikti su Tbilisyje šiuo metu apsistojusiu lietuviškų serialų prodiuseriu Rimvydu. Važiavimas per miestą iš tiesų buvo nenupasakojamas, mašinų begalė, taisyklių nulis, o dar reikėjo nepasimesti visoms mašinoms viena nuo kitos. Atvykus į sutartą vietą ir susiruošus judėti link ten, kur gyvensim, ir vėl sustreikavo sedano starteris. O buvome mes tuo metu siaubingai judriame žiede. Mašinos stūmimas tokiomis sąlygomis, kai iš visų pusių visi lekia ir lenda, buvo tikras nuotykis. Kol pasiekėme savo namus, nemažai prisistresavom dėl beprotiško eismo, mažesnėse gatvelėse nepaisoma šalutinio-pagrindinio kelio ženklų, kartais net ir šviesoforų. Bet galiausiai viskas išėjo tik į naudą. Kadangi reikėjo ir kitomis dienomis dar pasivažinėti po miestą, galiausiai vietines taisykles perpratome ir, atrodo, visai neblogai sekėsi įsilieti į bendrą srautą. Vėliau sužinojome, kad visi, nors ir vairuoja beprotiškai (mūsų akimis žiūrint), yra tokio vairavimo profesionalai, avarijų būna labai retai, visi manevrai daromi kuo tiksliausiai, nors ir kaip drastiškai.
 |
| Keliautojų nuotr./„Gruzija 2012“. Keliautojų nuotykiai Tbilisyje |
Mūsų apgyvendinimu pasirūpino Rimvydas, mat jis su kitais kolegomis ir aktoriais nuomojasi nemažus apartamentus, kuriuose kaip tik buvo laisvos vietos. Gyvenome kartu su kitu lietuviu – žurnalistu Liutauru. Rimvydas su Liutauru mielai pasirūpino, kad žinotume, kur ir ką skaniai ir nebrangiai pavalgyti bei išgerti, pavedžiojo po senąjį Tbilisį. Kartu mumis dar rūpinosi gruzinas Beso – Rimvydo draugas. Beso pasiūlė mums pasitikrinti mašiniukus savo draugų autoservise ir pasiremontuoti už draugiškas kainas. Labiausiai to reikėjo, žinoma, mūsų vis kaprizus rodančiam sedanui. Pirmiausia reikėjo susitvarkyti starterį, taip pat pastebėjome pradėjusį varvėti tepalą – buvo pakeistos variklio trapinės. Teko pakeisti ir tepalus, paaiškėjo, kad supilta kažkas labai pigaus ir prasto. Čia pasitarnavo mūsų dragų „Liqui moly“ tepalai, kurių vežamės su savimi. Dar buvo pataisyta klibanti rato traukė ir iš viso sumokėjome 220 larių (maždaug 400 Lt). Jei būtume taisę savarankiškai, sakė, būtų nuplėšę nežmoniškus pinigus.
Tbilisyje praleidome tris naktis – atrodo nemažai, bet tokio dydžio miestui apžiūrėti, be abejo, nepakako. Nors visko pamatėm tikrai nemažai: ir naktinio, ir dieninio miesto, ir centrinių gatvių, ir mažų siaurų gatvyčių, stačiu kampu kylančių į kalną. Miestas iš tiesų įspūdingas, visi pastatai milžiniški, naktį viskas, kas gražiausia, apšviečiama įvairiomis spalvomis. Nemažai važinėjome taksi, pasirodo, dauguma vairuotojų yra per karą tarnavę Lietuvoj, tik pasakius, iš kur esame, puola vardinti visus miestus, kuriuos žino, ir prisiminti senus laikus. Apskritai visi gruzinai, su kuriais teko persimesti nors keliais žodžiai, puikiai žino kas yra Lietuva, kur ji yra, ir su niekuo mūsų šalies nepainioja. O Vilniaus skvere Vilnius ir Tbilisis netgi netgi pavadinti miestais dvyniais. Taigi taksi ten važinėja be jokių taksometrų, kainą susitarti reikia iš anksto. Čia, žinoma, savo naudai, nes jei esi turistas, nežinantis nieko, atvažiavus iki tikslo vairuotojas gali paprašyti ir kosminės sumos.
 |
| Keliautojų nuotr./„Gruzija 2012“. Keliautojų nuotykiai Tbilisyje |
Kaip ir priklauso tikriems lietuviams ir vilniečiams, ieškojome Tbilisyje esančio Vilniaus skvero. Iš vietinių niekas negalėjo pasakyti, kur reikia eiti, kai kurie sakė, kad išvis nėra tokio dalyko. Laimei visai nesunkiai susiradome skverą internete. Pasirodo, jis visiškai nuošalioje vietoje, ant kalno miesto krašte. Bet radome, ten dar sutikome lietuvę, jau trečius metus gyvenančia tarp Gruzijos ir Lietuvos, pasilabinome. Dar keli įdomūs pastebėjimai iš viešnagės Gruzijos sostinėje. Ko gero, kaip ir priklauso didmiesčiui, labai daug išmaldos prašančiųjų, o ypač vyrauja vaikai – labai įžūlūs, už skverno tampantys ir sekiojantys iš paskos.
Ne tik Tbilisio gyventojai, bet ir visi gruzinai, labai mėgsta visur ir visada gliaudyti saulėgrąžas. Restoranuose pavalgius aštresnio maisto kartu su grąža atnešama kramtomos gumos. Be to, visur prie sąskaitos dar priskaičiuojama 10 % už aptarnavimą, tačiau tai nėra arbatpinigiai, taigi padavėjams turi dar palikti papildomai. Apskritai kainos daugelyje vietų produktų, patiekalų kainos kokį 1,5 karto didesnės, lyginant su Lietuva.
Neįmanoma misija mums tapo atvirukų išsiuntimas. Pasirodo, Gruzijoje paštas yra nefunkcionuojantis dalykas, pašto ženklai baisaus brangumo, o laiškai keliauja net mėnesį. Kaip sužinojome informaciniame centre, visame didžiuliame Tbilisyje tėra vienas paštas, kai jį radome, pamatėme, kad jis tikrai menkos reikšmės – mažytis, išblukusiu pavadinimu ir visiškame užkampyje, įsispraudęs tarp visokių mažų parduotuvėlių. Informacinis centras gana skurdžiai pasirodė – neturėjo nieko, be seno miesto žemėlapio ir lankstinukų su viešbučiais.
 |
| Keliautojų nuotr./„Gruzija 2012“. Keliautojų nuotykiai Tbilisyje |
Šeštadienį, liepos 14 d., išvykome iš Tbilisio į pajūrį – Batumį. Mūsų ekipažas pasipildė dar vienu automobiliu – prabangiu „Chrysler“. Dar prieš kelionę prodiuseris E.Bžeskas paprašė parvaryti Tbilisyje likusią jo mašiną. Taigi, dabar riedame tikrai kontrastinga trijule, poniškai, po du mašinoje.
Kitoje dalyje papasakosime, kaip sekėsi keliauti iki Batumio ir kokių grožybių ten prisižiūrėjome.
