Pirmadienį, liepos 9 d., išvažiavome į Mestiją – vieną žymesnių Gruzijos kalnų miestelių, į kurį veda padorus kelias. Iš tiesų labai bijojome blogų kelių – duobėtų, žvyruotų, nubarstytų akmenimis, tačiau iki pat Mestijos vedė puikus, lygus asfaltas, kai kur netgi visai neseniai atnaujintas.
Tik kur nekur, kaip ir priklauso kalnų keliui, buvo pabyrėję akmenų, aptikome ir porą trumpų atkarpėlių, kur kelias buvo remontuojamas, taip pat keletą didesnių duobių, kurių nebuvo galima apvažiuoti, tačiau tokių kliūčių tikrai nebuvo tiek daug, kiek mes tikėjomės. Tačiau kai ko buvo labai ir labai daug.
Pagrindinė kliūtis Gruzijos keliuose – karvės
Kas nevažiavę Gruzijos keliais, vargiai atspės, kad tas kai kas – karvės. Jau važiuodami iš Batumio į Kobuleti pastebėjome, kad visur jos vaikšto laisvai, eina kur nori, kaip nori – nesvarbu, ar tai judri gatvė, ar pieva, ar kalnai, ar namo kiemas. Taigi mums vingiuojant link Mestijos prisižiūrėjom tokių kuriozinių vaizdelių, kad nebežinai, ar juoktis, ar verkti. Mat karvės absoliučiai į nieką nereaguoja – jos guli ar stovi tiesiog vidury kelio ir žiūri į mašinas savo didelėm gražiom akim. Smagiausia rasti tokį būrelį raguočių išlendant iš už staigiausio posūkio, kai iš vienos pusės skardis, o iš kitos, tarkime, didžiulė nubyrėjusi akmenų krūva. Kai kurios karvės kuklesnės – vaikštinėja kelkraščiu arba eina tvarkingai balta skiriamąja vidurio juosta, tačiau dauguma čia jaučiasi visiškomis situacijos šeimininkėmis, palieka tiksliai mašinos pločio tarpelį pro jas pravingiuoti ir toliau sėkmingai niekur nesijudina, net jei pravažiuoji centimetro atstumu joms pro nosį.
Paršeliai, šunys, arkliai, asilai – taip pat kur ne kur „ganėsi“ ant akmenų ir uolų, tačiau į kelią lįsdavo labai retai. Be tokios gyvūnijos dar, be abejo, grožėjomės ir kalnais, skardžiais, tarpekliais, kalnų upėmis, šaltiniais, miškais, uolomis, tolumoje viršūnėse pasirodančiais sniego lopinėliais – žodžiu, pačia nuostabiausia kalnų gamta. To grožio neįmanoma perteikti nei fotoaparatu, nei kamera, nei žodžiais. Užsukome apžiūrėti ir milžiniškos užtvankos.
Pakelėse matėme daugybę žmonių, užsiimančių bitininkyste, tiesiai prie kelio daug kur stovėjo didžiulės grupės avilių, aplinkui zujo bitutės, kai kurios bandė ir į mašiną įskristi pasisveikinti. Maksimaliai buvom užkilę į 1700-1800 m. aukštį. Jautėsi ne tik vėstantis ir gaivėjantis oras, bet ir besikeičiantis slėgis – kai kuriem iš mūsų ir ausis užgulė, ir galvas mausti pradėjo. Iš viso nuo Kobuleti iki Mestios važiavome kokias 7-8 valandas, įveikėme apie 250 km, tačiau kelionė visiškai neprailgo.
