Nicoje vykusiame renginyje susirinko apie du šimtai dalyvių iš viso pasaulio susipažinimui su trimis naujos kartos CFMOTO keturračiais. Beje, šis gamintojas yra populiariausias prekinis ženklas naujų keturračių rinkoje Europoje. Taigi, galima sakyti, kad mums buvo pristatyta tai, kas netrukus bus populiariausia tarp keturračių entuziastų artimiausiu metu – šiame renginyje išvydome CFORCE C6 Pro, C5 ir C4 modelius. Negana to, vairavome juos bekelės bandymų poligone, kur prieš dešimtmetį buvo kuriami naujausi Land Rover visureigiai.
Pirmiausia man į akis krito visų šių modelių dizainas – buvome įpratę matyti pakankamai standartinę keturračių išvaizdą, nepriklausomai nuo gamintojo ar modelio. Žinoma, skirtumų buvo, bet ne tokių, kaip naujuose modeliuose. Gamintojai naująją dizaino kalbą apibūdina kaip neo-brutalizmą ir naująją išvaizdą galima mėgti arba ne, bet pagirti kompaniją už tai, kad keturračiai pagaliau turi dizainą, tiesiog būtina. C6 Pro modelis iš toli išsiskiria savo šviečiančia LED juosta, tuo tarpu C5 ir C4 modeliai kiek kuklesni, tačiau taip pat išraiškingi.
Žinoma, ne viskas čia apie dizainą, bet ir jis – funkcionalus. Visuose modeliuose įrengta daug patogių ir talpių dėtuvių, o norint prieiti prie variklio ar kitų komponentų, kėbulo dalis galima nuimti nenaudojant įrankių. Pristatymo metu gamintojai pasakojo apie tai, kad projektuojant naujus modelius buvo siekiama juos padaryti kuo patogesnius ne tik naudotojui, bet ir mechanikams – tokiu būdu turėtų būti patogiau ir greičiau atlikti, pavyzdžiui, standartinius aptarnavimus.
Kaip jau sufleruoja pavadinimas, ryškiausia vakarėlio žvaigždė buvo C6 Pro modelis, kurį gamintojas pozicionuoja kaip naują vidutinės keturračių klasės standartą. 54 AG ir 57 Nm išvystantis 650 kubinių centimetrų variklis šį keturratį padaro vienu greičiausių klasėje – pasak oficialaus pranešimo, nuo 0 iki 60 km/val šis įsibėgėja per 3,73 sekundės. Tiesa, nedaug atsilieka ir C5 bei C4 modeliai. Vienas iš pristatymo elementų buvo akseleracijos bandymas ilgame žvyrkelyje. Taip, skirtumai tarp modelių jaučiasi. Bet jei esate toks kaip aš – ne visai lenktynininkas – visi jie važiuoja šypseną keliančiu tempu.
C6 Pro gavo nemažai technologinių naujovių ir viena jų – elektroninė pavarų perjungimo svirtis. Jeigu teko važiuoti apynauju automatinę pavarų dėžę turinčiu automobiliu, tai šiame keturratyje jos persijungia taip pat – pajudinus patogią svirtelę. Gerokai patogiau nei mechaninė svirtis, bet iš karto renginio metu pasigirdo nuogastavimų dėl patikimumo. Tai gamintojas tam užbėgo už akių ir paliko mechaninio perjungimo galimybę, tik ją paslėpė po nesunkiai nuimamu plastiku. Kaip ne kaip, šie daiktai sukurti sunkiam darbui ir nors testų metu E-shift sistema, sako CFMOTO, nė karto nepavedė, tokie sprendimai primena, kad kompanija ne be reikalo yra užsitarnavusi populiariausio keturračių gamintojo vardą ir Lietuvoje, ir Europoje. Žinoma, kalbant apie technologijas svarbu paminėti, kad C6 Pro ekrane jau galima matyti ir Apple CarPlay, o ir apskritai pastebiu, kad automobiliuose pažįstamos ir įprastos technologijos pamažu ateina į motociklų ir keturračių pasaulį
Jei reikėtų spėti, kuris modelis bus populiariausias pasirinkimas, C5 man pasirodė aukso viduriukas. Su 39 AG ir 43 Nm varikliu jis vis dar pakankamai greitas – iki 60 km/val įsibėgėja per kiek daugiau nei keturias sekundes – bet svarbiausia, kad dėl mažesnio svorio jis man pasirodė dar lengviau valdomas. Važiuojant per miško takus ar bandant įveikti statesnius šlaitus jaučiausi labai patogiai. Tiesa, užduočių turėjome įvairių – per stačius kalnus vilkome priekabą, pilną malkų, lindome į bekelės trasą, kur balos sėmė batus, važiavome greitais žvyrkeliais tarp vynuogynų ir bandėme atlikti įprastus ūkio darbus. Visos šios užduotys leido labai aiškiai pamatyti skirtumus tarp modelių ir, primenu – vertinu juos kaip labai vidutinis keturračio naudotojas ir todėl nebūtinai galingiausias ir sunkiausias man atrodo geriausias. Bet čia kaip bėgimo bateliai – gerų daug, bet geriausius turi išsirinkti matuodamasis pats.
C5 ir C4 iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašūs, tad kalbant apie ergonomiką galima kalbėti apie abu. Ji taip pat akivaizdžiai patobulinta – siauresnė konstrukcija leidžia laisviau judėti, storesnė sėdynė mažina nuovargį. Ir nors ne iš karto pastebima, bet pagerintas ir variklio šilumos paskirstymas, tad po ilgesnio sėdėjimo ant keturračio kojos nepradeda kaisti. Pavažinėjęs su C5 ir C4 pradėjau galvoti, kad grįžus į Lietuvą jau noriu organizuotis savaitgalio išvyką keturračiais.
Kalbant apie C4, didžiausias skirtumas nuo C5 yra 400 kubinių centimetrų variklis. Žinoma, jis nėra skirtas lenktynėms, bet realiame gyvenime jo visiškai pakanka. Įsivaizduoju, kad šio modelio absoliučiai pakaks nudirbti visiems ūkio darbams, o turint laisvo laiko apvažiuoti visas sodybos apylinkes. Abu mažesnieji modeliai taip pat aprūpinti įvairiais tvirtinimo taškais, daiktadėžėmis ir kitais sprendimais, leidžiančiais lengviau ir paprasčiau naudoti šiuos įrankius kasdieniuose darbuose. Arba pramogose, žinoma.
Ir čia grįžtu prie savo baimės. Mano baimė keturračiams atsirado iš kelių ribinių situacijų, kai per daug įsismaginęs spaudžiant gazo rankenėlę vos suvaldžiau keturračius. Porą kartų sustojau minkštuose krūmuose, o kartą per kalniuką šoktelėjo ne tik užpakalis nuo sėdynės, bet ir ratai nuo žemės. Neplanuotai, žinoma. Man visada buvo sudėtinga valdyti šiuos daiktus, o ypač važiuojant didesniu greičiu. Nors atrodo, kad keturi ratai turėtų suteikti stabilumo, taip nesijausdavau anksčiau, bet pasijutau dabar.
Visų pirma – šiuose modeliuose patobulinti vairo stiprintuvai, tad rankenas sukti lengva. Antra – praplatinti rėmai, patobulinta pakaba, geresni amortizatoriai ir tikrai ergonomiška ir patogi sedėsena, todėl jaučiausi smarkiai komfortiškiau darydamas viską, ką mums buvo paruošę gamintojai. Vadinu save benzingalviu, bet nesu vienas tų, kurie neigia technologijas, ateinančias į variklius ir ratus turinčius daiktus. Manau, kad technologijos labai dažnai gali pagerinti ir palengvinti naudotojo patirtį ir čia buvo vienas tų atvejų. Panašu, kad būtent dėl to keturračiai man pagaliau pradėjo patikti. Tyliai pažadėjau sau, kad šiuos modelius dar pabandysiu ir tada, kai jie atsiras Lietuvoje, o atsiras jau tuoj.
