130 Eur už praleistą vizitą pas kosmetologę ir dar į klientų „juodąjį sąrašą“: teisininkė panagrinėjo situaciją

„Bet aš nieko nepasirašiau“, – pabrėžia klientė.

Šioje istorijoje, pasak R.Joskaudienės, būtina atskirti du savarankiškus klausimus: ar pagrįstas reikalavimas sumokėti ir ar teisėtai skleidžiama informacija apie žmogų. Atsakymas į vieną klausimą automatiškai neatsako į kitą.

„Nieko nepasirašiau“ – ar tai reiškia, kad nieko nesu skolinga?

Pasak teisininkės, nebūtinai.

„Sutartis nėra tik popierius su dviem parašais. Susitarimas dėl paslaugos gali atsirasti ir susirašinėjant, registruojantis internetu ar kitais veiksmais, pakankamai patvirtinančiais šalių susitarimą. Tai numato Civilinio kodekso 6.162 straipsnis. Todėl vien parašo nebuvimas savaime nepanaikina visų kliento įsipareigojimų“, – pabrėžė R.Joskaudienė.

Tačiau, anot teisininkės, susitarimas dėl paslaugos ir susitarimas dėl baudos už neatvykimą nėra tas pats. Pagal CK 6.72 straipsnį susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. „Elektroninis susirašinėjimas gali turėti teisinę reikšmę, tačiau būtina įvertinti jo turinį, susitarimo patvirtinimą ir rašytinei formai taikomus reikalavimus. Vien specialistės po praleisto vizito atsiųsta žinutė „pas mane tokia bauda“ dar neįrodo ankstesnio susitarimo“, – teigė teisininkė.

R.Joskaudienės teigimu, atšaukimo sąlygos neturėtų pirmą kartą atsirasti jau kilus konfliktui.

„Standartinės sąlygos klientui privalomos tik tuomet, kai jam buvo sudaryta tinkama galimybė su jomis susipažinti. Sena, registruojantis nenurodyta socialinio tinklo istorija nėra savaiminis įrodymas, kad konkretus klientas priėmė konkrečias taisykles“, – aiškino R.Joskaudienė.

Asmeninio archyvo nuotr./Teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė

Ar galima reikalauti visos procedūros kainos, nors procedūra neatlikta?

Čia, pasak teisininkės, pavojingi abu kraštutinumai: ir „neatlikta paslauga – niekada nereikia mokėti“, ir „neatvykai – visada privalai sumokėti viską“.

CK 6.720 straipsnio 4 dalis numato, kad, kai sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartą kainą, jeigu sutartis nenustato kitaip. Tačiau reikia nustatyti šios normos taikymo sąlygas, o ne vien pakartoti žodį „neatvyko“.

To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta kitokia taisyklė: jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena šalis neatsako, pagal bendrąją taisyklę atlyginamos faktiškai patirtos paslaugų teikėjo išlaidos, jeigu sutartis nenustato kitaip.

Dar kita situacija – klientas praneša, kad paslaugų sutartį nutraukia. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį tuomet mokama už proporcingai suteiktas paslaugas ir atlyginamos iki pranešimo gavimo patirtos protingos išlaidos. Tačiau, kaip aiškino R.Joskaudienė, negalima automatiškai sutapatinti išankstinio atšaukimo su neatvykimu be jokio pranešimo. Vėlesnis pasiūlymas vizitą perkelti savaime nepanaikina jau kilusių sutartinių pasekmių.

„Todėl pirmasis klausimas specialistei turėtų būti ne „kodėl taip brangu?“, o: „Kokiu pagrindu reikalaujate 130 Eur: kaip sutarties kainos, kaip sutartų netesybų ar kaip nuostolių atlyginimo?“

Be to, net ir iš anksto paskelbta taisyklė nėra neliečiama. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktai leidžia vertinti kaip nesąžiningas sąlygas, nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę arba įpareigojančias laikytis sąlygų, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti prieš sudarydamas sutartį. Varnelė „sutinku“ nepaverčia kiekvienos sąlygos sąžininga“, – pabrėžė R.Joskaudienė.

123RF.com nuotr./Parašas

O jeigu netikėtai susirgo vaikas?

Žmogiškai, pasak teisininkės, tai rimta aplinkybė, tačiau teisiškai liga nėra automatinis atleidimas nuo bet kokių įsipareigojimų.

Pagal CK 6.212 straipsnį, remiantis nenugalima jėga, reikia pagrįsti nekontroliuojamas, protingai nenumatomas ir neišvengiamas aplinkybes bei jų poveikį konkretaus įsipareigojimo vykdymui. Taip pat svarbu pranešti kitai šaliai per protingą laiką.

„Pavyzdžiui, situacija, kai mama skubiai išvyksta su vaiku į ligoninę ir objektyviai negali pranešti, nėra tapati situacijai, kai apie negalėjimą atvykti žinoma iš anksto, bet pranešimas sąmoningai atidedamas. Tai vertinimo pavyzdžiai, o ne iš anksto garantuoti ginčo rezultatai.

Reikia vertinti, kas iš tikrųjų įvyko, kada atsirado kliūtis, kada buvo įmanoma pranešti ir kada pranešta. Vien paaiškinimas „pamiršau“ dar neįrodo nenugalimos jėgos“, – nurodė teisininkė.

Ką rodo praktika? Vartotojas ne visada teisus vien todėl, kad paslaugos negavo

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) 2026 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 10G-1972 atmetė vartotojos reikalavimą grąžinti 56 Eur už nepanaudotą kobido masažo vizitą. Pasak teisininkės, buvo vertinta, kad vartotoja priėmė paslaugų teikimo sąlygas, gavo priminimus, tačiau apie neatvykimą pranešė tik likus maždaug penkioms valandoms iki vizito.

„Svarbu: komisija akcentavo ne vien taisyklėse įrašytą 48 valandų terminą, bet ir konkrečias pavėluoto informavimo aplinkybes bei šalių bendradarbiavimą. Tai neteisminio vartojimo ginčo sprendimas, o ne teismo precedentas ir ne leidimas visiems salonams visais atvejais taikyti visos kainos mokestį. Šios bylos taip pat negalima automatiškai prilyginti situacijai, kai netikėtai susirgo vaikas“, – teigė R.Joskaudienė.

Kas yra klientų „juodieji sąrašai“ ir ar jie leidžiami?

Šiame kontekste vadinamieji sąrašai ar įrašai, kuriuose konkretūs žmonės pažymimi kaip nepageidaujami, neatvykstantys, neatsiskaitantys ar „probleminiai“. Tai gali būti registracijos sistemos pastaba, bendras dokumentas, specialistų pokalbių grupė ar viešas įrašas.

„Svarbus ne sąrašo pavadinimas, o jo turinys, tikslas, gavėjai ir naudojimas. Vardas, telefono numeris, profilio nuoroda ir su atpažįstamu žmogumi susieta informacija apie elgesį yra asmens duomenys.

Vidinė faktinė pastaba – viena situacija. Įrašas ribotos prieigos registracijos sistemoje „į sutartą vizitą neatvyko, apie atšaukimą iš anksto nepranešė“ gali būti teisėtas. Tačiau reikia teisėto pagrindo, aiškaus tikslo, tikslumo, pagrįsto saugojimo termino, informavimo ir prieigos tik tiems, kam jos reikia. Vidinis įrašas neturėtų virsti neterminuota įžeidimų ar nepagrįstų įtarimų saugykla. Tai išplaukia iš BDAR 5, 6 ir 13–14 straipsnių reikalavimų“, – teigė R.Joskaudienė.

Pasak jos, dalijimasis su kitais savarankiškai dirbančiais specialistais – jau kita situacija.

„Uždara „Facebook“ ar „Messenger“ grupė netampa vieno verslo vidine sistema vien todėl, kad joje „tik kolegės“. Duomenys atskleidžiami kitiems asmenims, o profesinei ar komercinei veiklai negalima automatiškai taikyti asmeninės ar namų ūkio veiklos išimties“, – komentavo teisininkė.

Čia, pasak jos, svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. spalio 4 d. byla C‑621/22, „Koninklijke Nederlandse Lawn Tennisbond“. Teismas paaiškino, kad remiantis teisėtu interesu būtinos trys sąlygos: teisėtas interesas, duomenų tvarkymo būtinumas ir tinkama interesų pusiausvyra. Anot R.Joskaudienės, reikia įvertinti ir mažiau privatumą ribojančias alternatyvas. Nors byla nebuvo apie grožio saloną, joje išaiškinti bendrieji BDAR kriterijai.

„Taikant šiuos kriterijus, vien noras „perspėti visas meistres“ dar nepagrindžia plataus klientės duomenų platinimo dėl vieno ginčijamo neatvykimo. Reikėtų įrodyti, kodėl toks atskleidimas būtinas ir kodėl nepakanka mažiau privatumą ribojančių priemonių.

Kita vertus, klaidinga sakyti, kad be kliento sutikimo duomenų niekam perduoti negalima. Būtinas ir proporcingas jų naudojimas teisėtam reikalavimui administruoti ar ginti gali turėti kitą teisinį pagrindą. Duomenų perdavimas teisiniam ginčui spręsti ir jų platinimas žmogui sugėdinti nėra tas pats“, – kalbėjo R.Joskaudienė.

„Bet juk parašiau tiesą!“ – ar tai leidžia viešinti?

Ne savaime, pabrėžė teisininkė. Pasak jos, informacijos teisingumas ir jos paskelbimo teisėtumas – skirtingi klausimai.

CK 2.23 straipsnis saugo privatų gyvenimą ir susirašinėjimo konfidencialumą. Net ir tikrovę atitinkančios privačios informacijos ar asmeninio susirašinėjimo paskelbimas gali pažeisti žmogaus teises.

Jeigu papildomai paskleidžiami tikrovės neatitinkantys, garbę ir orumą žeminantys teiginiai, gali būti taikomas CK 2.24 straipsnis. Neatvykimas į vizitą savaime neįrodo sukčiavimo, o ginčijama mokėjimo prievolė neturėtų būti pristatoma kaip neginčijamai nustatytas nesąžiningumas.

„Ypač jautru, kai paviešinamos žinutės apie klientės ar jos vaiko sveikatą. Atpažįstamo asmens sveikatos duomenims taikoma papildoma BDAR 9 straipsnio apsauga. Paaiškinimas specialistei, kodėl neatvykta, nėra leidimas šią informaciją skelbti kitiems. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) yra atskirai pabrėžusi, kad net savanoriškas sveikatos duomenų pateikimas prašant atidėti skolą savaime neatstoja aiškaus sutikimo, kai duomenų tvarkymas grindžiamas sutikimu“, – sakė R.Joskaudienė.

Praktinis pavyzdys: užtušuota pavardė ne visada reiškia anonimiškumą. Jeigu išliko nuotrauka, profilio nuoroda ar aplinkybės, leidžiančios žmogų atpažinti, asmens duomenų apsaugos klausimas neišnyksta.

Ką tokioje situacijoje daryti klientui?

Pirmiausia, pasak teisininkės, rekomenduotina išsaugoti įrodymus: registracijos susirašinėjimą, tuo metu pateiktas taisykles, mokėjimo reikalavimus, paskelbtus įrašus, jų datas ir nuorodas. Vien pasakojimo, kad informacija „visur platinama“, konkrečiam pažeidimui nustatyti gali nepakakti.

„Dėl pinigų verta raštu pareikalauti nurodyti reikalavimo teisinį pagrindą, sumos apskaičiavimą ir įrodymus, kokios sąlygos buvo sutartos. Į vartotojo kreipimąsi paslaugų teikėjas turi atsakyti per 14 dienų; nesutinkant su reikalavimu, atsakymas turi būti motyvuotas. Nepavykus išspręsti įprastų grožio paslaugų vartojimo ginčo, galima kreiptis į VVTAT, taip pat per Vartotojų teisių informacinę sistemą (VTIS)“, – nurodė R.Joskaudienė.

Dėl duomenų – atskirai prašyti paaiškinti, kokie duomenys tvarkomi, kokiu tikslu, kam perduoti ir kiek laiko saugomi, pateikti jų kopiją.

„Pagal aplinkybes galima reikalauti duomenis ištaisyti, ištrinti ar apriboti tvarkymą ir pasinaudoti teise nesutikti. Į prašymą įgyvendinti BDAR teises paprastai atsakoma per vieną mėnesį; teisėtas termino pratęsimas turi būti paaiškintas.

Tačiau prašymas pašalinti neteisėtą viešą įrašą nereiškia besąlyginės teisės sunaikinti visus dokumentus, kurie būtini teisėtam ginčui ar reikalavimui nagrinėti“, – pabrėžė teisininkė.

Svarbu pasirinkti tinkamą instituciją.

„Dėl verslo tvarkomo klientų sąrašo ar kitų duomenų tvarkymo veiksmų – VDAI pagal jos kompetenciją. Dėl duomenų paskelbimo socialiniuose tinkluose visuomenės informavimo tikslais aktuali Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija. Todėl ne kiekvienas skundas dėl įrašo „Facebook“ turi būti adresuojamas tik VDAI“, – teigė R.Joskaudienė.

Kokia atsakomybė gali kilti už neteisėtą viešinimą?

Priežiūros institucijos taikomos poveikio priemonės ir žalos atlyginimas žmogui yra skirtingi dalykai.

ESTT 2023 m. gegužės 4 d. byloje C‑300/21, „Österreichische Post“, išaiškino: kompensacijai pagal BDAR reikia pažeidimo, patirtos žalos ir jų priežastinio ryšio. Vien pažeidimo nepakanka, tačiau negalima reikalauti, kad neturtinė žala būtinai pasiektų nustatytą „pakankamo sunkumo“ ribą.

„Todėl patirtus padarinius verta fiksuoti konkrečiai: kokie komentarai ar žinutės gauti, kam informacija tapo žinoma, kokių realių neigiamų pasekmių atsirado“, – sakė R.Joskaudienė.

Ką dažniausiai pamiršta abi pusės?

Pasak jos, klientas neturėtų manyti, kad nepasirašyta popierinė sutartis reiškia įsipareigojimų nebuvimą.

„Apie kliūtį atvykti reikia pranešti kuo greičiau, o kilus ginčui – ne ignoruoti reikalavimus, bet juos argumentuotai ginčyti. VVTAT praktikoje vertinamas ir paties vartotojo rūpestingumas bei bendradarbiavimas.

Paslaugų teikėjas neturėtų manyti, kad pakanka parašyti „tokios mano taisyklės“. Sąlygos turi būti iš anksto prieinamos ir sąžiningos. Mokėjimo ginčas nesuteikia neribotos teisės naudoti kliento kontaktus, nuotraukas ar susirašinėjimą spaudimui daryti“, – teigė R.Joskaudienė.

Jos praktinis siūlymas abiem pusėms – konfliktą pradėti spręsti ne viešu įrašu, o aiškiu rašytiniu paaiškinimu, dokumentais ir proporcingo susitarimo paieška.

„Meistro laikas turi vertę. Kliento privatumas – taip pat. Teisė reikalauti pagrįsto mokėjimo nėra teisė viešai „bausti“ žmogų“, – apibendrino teisininkė.

Teisininkės pastaba: įrašas skirtas įprastoms grožio, o ne asmens sveikatos priežiūros paslaugoms. Konkretaus 130 Eur reikalavimo ir galimo duomenų platinimo teisėtumui įvertinti būtina matyti registracijos sąlygas, susirašinėjimą ir faktiškai paskelbtą informaciją.