Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2019 balandžio 19d. 10:19

„Atiduotuvėje“ savanoriavusi telšietė: gerai nuimti bent mažą vargą nuo žmogaus pečių

Dėvėti rūbai
Shutterstock_ / Dėvėti rūbai

Vitalija Čejauskienė Telšių „Atiduotuvėje“ savanoriavo du mėnesius – iš viso 8 kartus. Per dieną praleisdavo 4 val. ir atlikdavo einamuosius darbus – padėdavo išrūšiuoti drabužus, batus, smulkius baldus ir priimdavo šių daiktų pasiimti atėjusius žmones.

„Per tas kelias valandas „Atiduotuvėjė“ apsilankydavo 20-30 žmonių, kuriems patiems įsigyti drabužių, batų ar namų apyvokos daiktų yra per sunki našta“, – prisimena V. Čejauskienė.

Labiausiai reikia drabužių

Rudenį, tada, kai savanoriavo V. Čejauskienė, Telšių „Atiduotuvėje“, kuria rūpinasi Telšių Samariečių bendrija, dirbo apie 5 savanorius. Žmonių reikia dviejose pagrindinėse salėse – priėmimo, kur daiktai, pavyzdžiui, drabužiai išrūšiuojami į vaikiškus, moteriškus, vyriškus, vasarinius ir žieminius bei atidavimo. Dar vienas „Atiduotuvės“ darbas – siuntinių, t.y. lengvesnių vasarinių drabužių siuntos ruošimas Afrikos žemyno žmonėms. Telšietė pasakoja padėdavusi visur, kur prireikdavo rankų.

„Dažniausiai į „Atiduotuvę“ Telšių, Mažeikių ir aplinkinių miestų gyventojai atveždavo drabužių ir batų. Šių daiktų labiausiai prireikia ir daiktų pasiimti ateinantiems žmonėms. Pavyzdžiui, pensininkams, vienišiems, sunkiau besiverčiančioms, vaikus auginančioms šeimoms ar vienišoms mamoms, juk drabužius vaikai išauga labai greitai, “, – pasakoja V. Čejauskienė.

Atėjusiems žmonėms ne tik atiduodavau daiktus, su kai kuriais dar ir šnektelėdavome, kai kurie prašydavo patarimo.

Į Telšių „Atiduotuvę“, įsikūrusią buvusiose kareivinėse, atvežami ir stambesni daiktai. Šviestuvai, vaikiški vežimėliai ir dviračiai, žmonėms su negalia skirtos vaikštynės, spintos, lovos ar net skalbimo mašinos. Visi daugiau panaudoti daiktai žmonėms atiduodami nemokamai, o už būklę geriau išlaikiusius, pavyzdžiui, buitinę techniką prašoma šiek tiek primokėti.

„Atėjusiems žmonėms ne tik atiduodavau daiktus, su kai kuriais dar ir šnektelėdavome, kai kurie prašydavo patarimo. Papasakodavo, kokio drabužio reikia arba ko ieško savo namams, pasiklausdavo, kaip surasti geresnį daiktą“, – prisimena V. Čejauskienė.

Italijoje kasdienybė, Lietuvoje – pradžia

Užsukus į „Atiduotuvę“, joje galima rasti čia besilankančių žmonių atsiliepimų knygą. „Didžioji dalis padėkoja ir stebisi, kad yra savanorių, kurie be atlygio ateina padėti žmogui bėdoje“, – pastebi Lietuvos Samariečių bendrijos Telšių skyriaus vadovas Kazimieras Mitkus. Tačiau, sako, kad atsiranda ir kandžių replikų: „Bepigu geradarius vaidinti, kai už gerą algą dirbate“. „Tada su savanoriais perkalbame, kaip reaguoti į tokius žodžius. Žmonės ateina dirbti neatlygintinai, matydami, kad jų reikia, kad trūksta rankų, o sulaukia štai tokio atsako. Gerai, kad tokių situacijų – vienetai“, – sako K. Mitkus.

Samariečių bendrijos Telšių skyriaus vadovas įsitikinęs, kad be savanorių „Atiduotuvė“ nė negalėtų veikti ir džiaugiasi, kad pavyksta rasti atsakingai į darbą žvelgiančių žmonių. Tačiau kalba ir apie kitą pusę – jo patyrimu, brandaus amžiaus žmonių savanorystė mūsų šalyje išgyvena pradžią.

Neturime savanorystės tradicijų ir labai norėčiau, kad tai keistųsi.

„Neturime savanorystės tradicijų ir labai norėčiau, kad tai keistųsi. Kai kuriose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Italijoje tai – nuo seno suprantamas ir nieko nestebinantis dalykas. Savanorio statusas žmogui ten svarbus, nes tai reiškia, kad jis atsakingas, bendruomeniškas. Pas mus išgirdę, kad žmogus ateina padėti neatlygintinai, dar pasitaiko ir tokių, kurie nužvelgia kreivai. Gaila, kad tik tiek leidžia kai kurių žmonių sąmoningumas“, – mano K. Mitkus.

Didelę savo gyvenimo dalį savanorystei paskyręs Lietuvos Samariečių bendrijos Telšių skyriaus vadovas teigia dažnai iš žmonių išgirstantis, kad tikisi, jog jų vaikai gyvens teisingesniame ir geresniame pasaulyje, tačiau kai reikia imtis darbų, dažnai nori, kad tai padarytų kiti. „Gulėdami ant sofos su laikraščiu rankoje situacijos šalyje tikrai nepakeisime, visuomenė augs tik tada, kai daugės žmonių, rodančių pavyzdį, kaip tai daryti“, – įsitikinęs K. Mitkus.

Padėti – geras jausmas

Tokios nuomonės laikosi ir V. Čejauskienė, pasakojanti, kad jos kelyje darbas „Atiduotuvėje“ ir savanorystė atsirado netikėtai. Prieš tris metus laikraštyje perskaičiusi, kad Telšiuose įsikūrė štai tokia vieta, V. Čejauskienė, sako, pirmiausiai sumaniusi į ją užsukti vedama smalsumo, nes gyvena netoliese. „Su drauge nuėjome pasižiūrėti, kur „Atiduotuvė“ įsikūrusi, kaip ji veikia, tada ir sužinojau, kad yra žmonių, kurie čia padeda savanoriškai. Viskas susidėliojo taip, kad po kurio laiko pati pradėjau dalyvauti savanoriavimo projekte ir paklausta, kokia veikla aš norėčiau užsiimti, prisiminiau būtent „Atiduotuvę“, – pasakoja telšietė.

Siuvėja dirbusi 59-erių V. Čejauskienė kalba, kad savanoryste susidomėjo po asociacijos „Akvalina“ darbuotojos skambučio. Tuo metu, kai jo sulaukė, kaip tik nebedirbo. Telšietė buvo pakviesta dalyvauti „54+“ žmonių savanorystės projekte, kuris ją iš karto sudomino.

„Vadinu save smalsiu ir aktyviu žmogumi, todėl į savanoriavimą pažvelgiau kaip į progą prasiblaškyti, būti tarp žmonių. Gyvenu viena, todėl labai išsiilgstu bendravimo. Be to, kai pastebi, kad iš tiesų pavyksta žmonėms padėti, kad vienas kitas, nors ir mažas, rūpestis nukrenta nuo jų pečių, širdžiai labai gera“, – pasakoja V. Čejauskienė.

Į savanoriavimą pažvelgiau kaip į progą prasiblaškyti, būti tarp žmonių.

Jei vėl pasitaikytų proga, savanoriautų

Šiuo metu V. Čejauskienė po neseniai atliktos operacijos rūpinasi sveikata ir kol kas dar sunkiai įsivaizduoja, kaip toliau klostysis jos dienotvarkė, bet, sako, jeigu pagalbos prireiktų savanoriaujant „Atiduotuvėje“, neatsisakytų.

„Įsivaizduoju, kad, štai, dabar, pavasarį, artėjant Šv. Velykoms, žmonės irgi nori atsinaujinti, ieško vieno kito daikto namams. Deja, prisidėti prie pagalbos negaliu, bet jei ateityje išeis skirti laiko savanorystei, galbūt sugrįšiu netgi ir vėl į „Atiduotuvę“, – kalba telšietė.

Savo ruožtu moteris pasakoja dėl savanorystės iš artimos aplinkos sulaukdavusi palaikymo, niekam nekilo klausimo, kodėl eina daryti neatlygintinų darbų. „Nesulaukiau nusistebėjimo, ką aš čia dabar sugalvojau. Išgirdę, kad einu padėti savanoriškai, mano pažįstami tuo tik pasidžiaugdavo“, – prisimena V. Čejauskienė. Taip pat palaikančiai ji ir pati žvelgia ir į kitus savanoriaujančius žmones, kurie be ilgų svarstymų ar dvejonių sutinka pasidalinti pagalba, dėmesiu, bendravimu su tais, kuriems labiausiai reikia, o patys tokiu būdu įprasmina savo laiką.

Šio straipsnio herojė Vitalija Čejauskienė dalyvavo savanorystės projekte, kurį vykdo bendrija „Akvalina“ bendradarbiaudama su Lietuvos Samariečių bendrijos Telšių skyriumi.

Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir savanoriavimo projektais, daugiau informacijos galite rasti čia.

Partnerio turinys
Temos: 1 Savanorystė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką