Sekite 15min Google
Naujam reglamentui Europos Parlamentas pritarė 2026 m. gegužę, o jis pradėtas taikyti liepos 1-ąją. Plienas naudojamas statybose, energetikoje, transporto ir įrangos gamyboje, todėl importo ribojimų poveikis gali pasiekti gerokai daugiau įmonių nei vien plieno gamintojus. Pašnekovų vertinimu, svarbu stebėti, ar sumažintos bemuitės kvotos pakaks rinkos poreikiams ir kaip keisis plieno kaina Europoje.
Lietuvai svarbi ir plieno gamyba, ir jo kaina
Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė dr. Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė pabrėžia, kad Europa turi išlaikyti strateginės žaliavos gamybos pajėgumus. Vis dėlto Lietuvos ekonomikos padėtis skiriasi nuo didžiųjų plieno gamintojų: šalies įmonėms ypač svarbu, už kokią kainą jos gali įsigyti metalų savo produkcijai.
„Europos plieno gamybos išsaugojimas Lietuvai yra svarbus, nors pati Lietuva nėra didelė pirminio plieno gamintoja. Plienas yra strateginė žaliava statybai, energetikai, mašinų ir įrangos gamybai, transportui, infrastruktūrai ir, vis svarbiau, gynybos pramonei. Todėl visiška Europos priklausomybė nuo trečiųjų šalių plieno tiekimo būtų ekonominė ir saugumo rizika“, – sako ekonomistė.
lienas yra strateginė žaliava statybai, energetikai, mašinų ir įrangos gamybai, transportui, infrastruktūrai ir, vis svarbiau, gynybos pramonei.
Jos pateiktais duomenimis, 2025 m. Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonėje veikė apie 2,4 tūkst. įmonių, jose dirbo apie 63 tūkst. žmonių. Sektoriaus produkcija siekė 7,82 mlrd. eurų, eksportas – 5,94 mlrd. eurų. Plienas nėra vienintelė šių įmonių žaliava, tačiau jo kaina svarbi metalo gaminių, mašinų, įrangos ir transporto priemonių gamintojų konkurencingumui.
Didesnę kainą įmonės gali pajusti ir tuomet, kai pačios plieno iš trečiųjų šalių neimportuoja. Ekonomistės duomenimis, 2024 m. Lietuva geležies ir plieno importavo už maždaug 1 mlrd. eurų, iš jų tiesiogiai iš ne ES valstybių – už apie 321 mln. eurų. Vadinasi, naujos taisyklės Lietuvos verslą gali paveikti per kainų pokyčius visoje ES rinkoje.
„Jeigu sumažinta importo kvota reikštų nuolatinį ir reikšmingą plieno kainų padidėjimą Europoje, dalis problemos būtų tiesiog perkelta nuo plieno gamintojų plieną naudojančioms įmonėms. Lietuvos eksportuotojams tai ypač aktualu: jie konkuruoja ne tik ES vidaus rinkoje, bet ir pasaulyje su gamintojais, kurie gali pirkti pigesnį plieną“, – teigia Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Ar dėl plieno brangs būstas?
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys, bendrovės „YIT Lietuva“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas sako, kad kol kas nemato prielaidų reikšmingam plieno ar armatūros kainų šuoliui, kuris pastebimai paveiktų būsto kainas.
„Bent iki kitų metų vidurio prognozuojamas galimas armatūros kainų augimas iki 5 proc., todėl toks pokytis statybų savikainai būtų nedidelis ir savaime neturėtų lemti būsto kainų augimo. Metalo konstrukcijų ir armatūros dalis statybų biudžete priklauso nuo projekto tipo, tačiau gyvenamosios paskirties daugiabučiuose ji sudaro santykinai nedidelę bendros savikainos dalį“, – teigia K. Vanagas.
Jo vertinimu, plieno kainų pokyčiams jautriausi būtų objektai, kuriems šios žaliavos reikia daug: infrastruktūros projektai, pramoniniai ir komerciniai pastatai. Daugiabučių statybai nuosaikus plieno brangimas turėtų mažesnį poveikį.
„Jeigu ateityje būtų fiksuojamas ženklus ir ilgalaikis plieno kainų augimas, auginantis statybų kaštus, ilgainiui jis galėtų atsispindėti nekilnojamojo turto kainose. Tačiau esant nedideliam kainų pokyčiui, statytojai pirmiausia ieško efektyvumo sprendimų, optimizuoja procesus ir tiekimo grandines, kad galutiniam pirkėjui kainų didinti nereikėtų“, – sako K. Vanagas.
Poveikis skirtingiems projektams būtų nevienodas
Europarlamentaras Paulius Saudargas teigia, kad pigaus importinio plieno ribojimas trumpuoju laikotarpiu padės ES gamintojams, susiduriantiems su trečiųjų šalių konkurencija. Tačiau jis pripažįsta, kad daliai plieną naudojančių sektorių tai gali padidinti sąnaudas.
„Taip, tai gali tapti našta kitiems sektoriams, tačiau ne visiems vienodai. Sektoriai, kurie perka plieną iš ES gamintojų arba iš šalių, turinčių lengvatines kvotas (JK, Pietų Korėja), poveikio neturėtų pajusti. Tie, kurie priklausė nuo pigaus, virškvotinio importo ir kurie neturėjo ilgalaikių sutarčių su vietiniais tiekėjais – kainų šuolį pajus staigiausiai“, – sako P. Saudargas.
Taip, tai gali tapti našta kitiems sektoriams, tačiau ne visiems vienodai. Sektoriai, kurie perka plieną iš ES gamintojų arba iš šalių, turinčių lengvatines kvotas (JK, Pietų Korėja), poveikio neturėtų pajusti.
Kiek dėl to galėtų brangti viešieji projektai, kol kas neapskaičiuota. Pasak europarlamentaro, poveikis priklausys nuo plieno dalies projekto sąnaudose, jo tiekimo šaltinio ir konkrečiai plieno kategorijai taikomų taisyklių. Daug plieno naudojančiam geležinkelio ar tilto projektui kainų pokytis būtų svarbesnis nei statiniui, kuriame ši žaliava sudaro nedidelę visų išlaidų dalį.
Panašiai poveikį galutinių gaminių kainoms vertina ir Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė. Metalo konstrukcijose ar kai kuriuose statybos produktuose žaliavos pabrangimas gali būti pastebimas greičiau. Sudėtingesnių, didesnės pridėtinės vertės gaminių kainoje plieno dalis mažesnė, todėl poveikis pirkėjui būtų silpnesnis.
Strateginė apsauga turi būti vertinama pagal platesnį poveikį
Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyriausiasis ekonomistas Titas Budreika pažymi, kad plieno pramonės reikšmė neapsiriboja jos pačios sukuriamomis darbo vietomis. Nuo šios žaliavos tiekimo priklauso ir kitų Europos pramonės šakų veikla.
„Plieno pramonės svarba turėtų būti vertinama ne vien pagal jos tiesiogiai sukuriamą pridėtinę vertę ar darbo vietas. Plienas yra bazinė žaliava daugeliui kitų pramonės šakų, todėl pakankamų jo gamybos pajėgumų išsaugojimas Europoje yra svarbus visai ES pramonei. Be to, pastarųjų metų patirtis parodė, kad galimybė bet kada pigiai importuoti strategiškai svarbias žaliavas ir prekes nėra savaime garantuota, o pernelyg didelė priklausomybė nuo trečiųjų šalių gali tapti reikšmingu pažeidžiamumu“, – teigia T. Budreika.
Pastarųjų metų patirtis parodė, kad galimybė bet kada pigiai importuoti strategiškai svarbias žaliavas ir prekes nėra savaime garantuota, o pernelyg didelė priklausomybė nuo trečiųjų šalių gali tapti reikšmingu pažeidžiamumu.
Jo vertinimu, praradus gamybos pajėgumus būtų sunku ir brangu atkurti kartu nykstančias technologines bei inžinerines kompetencijas, kvalifikuotų darbuotojų ir tiekėjų tinklus. Dėl to tam tikrą pramonės apsaugą jis laiko ekonomiškai pagrįsta.
P. Saudargas atkreipia dėmesį ir į žaliosios pertvarkos dilemą: vėjo, saulės energetikos bei vandenilio projektams reikės daug plieno, tačiau jam pabrangus didėtų ir tokių projektų sąnaudos. Pasak europarlamentaro, importo ribojimai gali skatinti švaresnę vietos gamybą, bet kartu apsunkinti infrastruktūros plėtrą.
Ar vartotojai galiausiai mokės daugiau, priklausys nuo to, kaip greitai bus išnaudojamos bemuitės kvotos, ar ES gamintojai pajėgs patenkinti paklausą ir kiek plienas sudaro konkretaus gaminio ar projekto savikainos. Ž. Simonaitytės-Vasiliauskienės teigimu, vertinant reglamento sėkmę reikės stebėti ne vien Europos plieno gamintojų padėtį, bet ir žaliavos kainą, pasiūlą bei ją naudojančių įmonių konkurencingumą.
