Lietuvoje veikia virš 100 senelių globos namų. Daugiau nei pusė jų priklauso savivaldybėms, kiti yra privatūs arba įsteigti visuomeninių organizacijų. Juose gyvena apie puspenkto tūkstančio žmonių.
Vakarų šalyse įprasta senatvę oriai leisti tokiose įstaigose, tačiau mūsų šalyje garbaus amžiaus, dažnai sunkių sveikatos problemų turintiems senjorams visi globos namai, pensionatai vis dar asocijuojasi tik su „valdiškomis“ apšiurusiomis patalpomis, prastu maistu ir žmogiškumą praradusiu personalu. O tikrus namus primenančios privačios globos įstaigos atrodo pasakiškai brangios ir prieinamos tik turtingiesiems.
„Lietuviai stereotipiškai įsitikinę, kad privačios globos įstaigos yra labai prabangios – kokios rodomos Holivudo filmuose, ir paprastam mirtingajam neįperkamos. Tačiau šis visuomenėje prigijęs stereotipas yra mitas ir vaikai tikrai gali pasirūpinti oria tėvų senatve“, – įsitikinęs prieš pusmetį Žagarių kaime (Prienų r.) senelių globos namus „Smiltelė“ įsteigęs Kostas Aleksandravičius.
Požiūris keičiasi, bet lėtai
Vilniaus rajone įsikūrusių globos namų „Senevita“ direktorius Petras Jurgilas atkreipia dėmesį, kad neigiamas požiūris į senelių namus būdingas ne tik lietuviams.
„Kitose šalyse žmonių psichologinis nusiteikimas ir mąstymas yra labai panašus. Net Amerikoje seni žmonės nenori į senelių namus. Pirmąjį atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį labai neigiamas požiūris į senelių globos namus buvo atkeliavęs iš sovietmečio, kai sąlygos juose buvo blogos, prastas maistas, priežiūra“, – teigia Lietuvos pagyvenusių ir neįgalių žmonių globos įstaigų ir vadovaujančių darbuotojų asociacijos „Rūpestinga globa“ prezidentas P. Jurgilas.
Penkiolika metų socialinės priežiūros srityje dirbantis vyras sako, kad, nepaisant vis dar gajaus iš sovietmečio atkeliavusio stereotipo, žmonių požiūris į senelių globos namus pamažu keičiasi, nes juose sudarytos geros gyvenimo sąlygos, teikiama kokybiška medicininė priežiūra.
Pasikeitė gyventojų kontingentas
Elektrėnų socialinės globos namų direktorė Danutė Suchockienė atsimena, kad toks neigiamas požiūris į globos įstaigas, koks buvo anksčiau, pradėjo kisti prieš penkerius ar daugiau metų. Jos teigimu, dabar globos namams yra taikomi labai griežti reikalavimai, normos, todėl teikiamos kokybiškos paslaugos.
Moteris svarsto, kad įtakos iš sovietmečio atkeliavusiam požiūriui į globos įstaigas, kaip į „ubagynus“, turėjo pasikeitęs jų gyventojų kontingentas.
„Anksčiau į vadinamas „bagadelnias“ patekdavo galbūt visą gyvenimą gėręs žmogus, kuris nieko neturi. Dabar viskas pasikeitę. Tarp globos namų gyventojų yra daug šviesių žmonių, mokytojų. Kai 1995 m. pradėjome dirbti, pas mus apsigyvenęs žmogus sakė: „Va, kad būčiau žinojęs, kad čia taip gerai, tai būčiau anksčiau apsigyvenęs“, – sako Savivaldybių socialinės globos įstaigų vadovų asociacijos pirmininkė D. Suchockienė.
Pabandymui – mėnesis nemokamai
Lietuvoje šiuo metu yra virš 700 tūkst. vyresnių nei 60 metų gyventojų, todėl dažnai šeimai yra iškilęs savimi pasirūpinti ne visada galinčio žmogaus priežiūros klausimas. K. Aleksandravičius senų žmonių priežiūros veikla užsiėmė taip pat susidūręs su šia nelengva situacija.
Lietuvoje šiuo metu yra virš 700 tūkst. vyresnių nei 60 metų gyventojų, todėl dažnai šeimai yra iškilęs savimi pasirūpinti ne visada galinčio žmogaus priežiūros klausimas.
„Neretai tokiu atveju šeimos priima sprendimą, kad vienas sutuoktinių meta darbą ir prižiūri savimi visiškai ar dalinai pasirūpinti negalintį žmogų. Nemanau, kad tai geras sprendimas, nes šeimoje neišvengiamai atsiranda psichologinė įtampa, be to, sumažėja gaunamos pajamos. Būna blogai ir šeimai, ir prižiūrimam artimajam“, – svarsto „Smiltelės“ globos namų vadovas.
Jo įsitikinimu, tokioje situacijoje geriausias sprendimas visiems – nedideli jaukūs, specialiai pritaikyti senelių namai, kuriuose senjorai vėl pasijunta pilnaverčiais žmonėmis, bendrauja tarpusavyje, užsiima įvairia veikla, net užmezga romantiškas pažintis.
Tiesa, garbaus amžiaus žmones nelengva įtikinti apsigyventi senelių namuose. „Seneliai mano, kad vaikai taip nori jais atsikratyti, išvežti kažkur ir palikti likimo valiai. Jie sako: „Jau geriau mane tada iš karto vežkite į mišką ir ten palikite“. Todėl pasiūlėme naują požiūrį – leidžiame pagyventi pas mus visą mėnesį nemokamai ir tik tada nuspręsti, ar tikrai jie nenori pasilikti savo naujuose namuose su naujais draugais“, – pasakoja K. Aleksandravičius.
Vėl pradėjo vaikščioti
Nors veikia dar tik pusmetį, „Smiltelės“ darbuotojai jau džiaugiasi ne viena sėkmės istorija. Į globos namus atvežtas 79 metų vyras nevaikščiojo, gydytojai buvo nuleidę rankas. Tačiau gera psichologinė atmosfera, kasdienė reabilitacija lėmė, kad garbaus amžiaus gyventojas šiandien vėl vaikšto.
„Žinoma, tenka ir pakovoti, įkalbėti, tačiau rezultatai nudžiugino visus. Apskritai, yra labai mažai ligų, kad žmogus negalėtų vaikščioti. Reikia tik juo užsiimti. Meilė, rūpestis senjorus atgaivina, jie vėl džiaugiasi gyvenimu. Ir vaikams čia malonu atvažiuoti juos aplankyti, kai mato geros nuotaikos, kai yra apie ką pasikalbėti, yra pasiilgę vieni kitų“, – pasakoja senelių namų prižiūrėtojos.
Jos vykdo kiekvieno gyventojo monitoringą – kada atsikėlė, kada ir kiek valgė, ką veikė, kokia medicininė pagalba suteikta. Ši informacija pateikiama artimiesiems.
Senjorų valgiarašti sudaro dietologas, todėl maistas yra visavertis, bet lengvas. Sergantiems sudaromas individualus meniu. Valgiams ekologiški produktai perkami iš aplinkinių ūkininkų. Jei leidžia jėgos, globos namų gyventojai gali naudotis biblioteka, kompiuteriu, skeneriu, spausdintuvu, žiūrėti televizorių, žaisti šachmatais.
Finansai – ne kliūtis
Jaukūs senelių globos namai vilioja, tačiau dauguma lietuvių net nepasidomi galimybėmis į juos atvežti savo garbaus amžiaus, ligotus artimuosius. Jie iš anksto yra įsitikinę, kad tai – per brangu. Vidutiniškai mėnesis privačioje globos įstaigoje Lietuvoje kainuoja nuo 1 600 litų, į šią kainą įeina kasdienė ir medicininė priežiūra, maistas, laisvalaikio organizavimas.
Vidutiniškai mėnesis privačioje globos įstaigoje Lietuvoje kainuoja nuo 1 600 litų.
„Gera priežiūra, medicininė pagalba, puikus maistas, jauki ir švari aplinka tikrai prieinama ne tik turtuoliams. Žinoma, jei vaikams tektų visą sumą kas mėnesį mokėti iš savo kišenės, tai būtų didelės ir, matyt, nedaug kam pakeliamos išlaidos.
Tačiau žmonės vis labiau domisi informacija ir moka skaičiuoti – vidutinė pensija Lietuvoje yra apie 800 litų, sunkiems ligoniams skiriamos išmokos ir t.t. Viską sudėjus, dažnai netenka iš savo kišenės pridėti nė lito arba ta suma siekia kelis šimtus litų. Tėvai investavo į vaikus, dabar laikas jiems grąžinti skolas“, – sako K. Aleksandravičius.
P. Jurgilas pastebi, kad į senelių globos namus dažniausiai patenka sunkūs ligoniai arba savimi visiškai ar iš dalies negalintys pasirūpinti žmonės. „Jei atitinka nustatytus slaugos kriterijus, mūsų gyventojai turi mokėti 80 proc. savo gaunamų pajamų, likusia dalį kompensuoja valstybės“, - aiškina asociacijos „Rūpestinga globa“ prezidentas..
Mūsų visuomenė sensta. 2050 m. trečdalis šalies gyventojų bus vyresni nei 60 metų amžiaus, todėl senjorų priežiūros klausimas taps dar opesnis.
