Idėja gimė spontaniškai
A.Švecovas ir jo šeima jau baigia susitvarkyti emigracijos dokumentus ir planuoja gyventi Lietuvoje, čia rusas bandys galutinai ant kojų pastatyti savo startuolį „Dropbyke“, o po to paskleisti jį po visą pasaulį. Verslininkas tikina labai mėgstantis laisvę, būtent ji yra pagrindinis jo startuolio variklis.
A.Švecovo sukurta dviračių nuomos sistema nepririša vartotojo prie jokios konkrečios vietos. Per mobiliąją programėlę klientas susiranda arčiausiai jo esantį dviratį, sėda ir važiuoja kur tik užsimano. Atvykęs iki numatyto tikslo, žmogus prirakina dviratį, nufotografuoja, įkelia nuotrauką į programėlę ir – baigta. Tai pats įkūrėjas vadina dviračių nuomos revoliucija.
A.Švecovas savo startuolį vadina dviračių revoliucija.
Viskas prasidėjo, pasak pašnekovo, labai paprastai ir natūraliai. Išdirbęs ne vienerius metus investiciniame Rusijos banke, A.Švecovas gavo galimybę patobulinti savo žinias gerai žinomoje verslo mokykloje INSEAD. Puikaus šanso verslininkas neatsisakė ir išvyko į Prancūziją, vėliau mokslo keliai nuvedė iki San Fransisko, kuriame ir kilo startuolio „Dropbyke“ idėja.
„Pamenu, nusileidau vidury nakties Majamio oro uoste ir pagalvojau, kaip būtų puiku, jei kur šalia stovėtų dviračiai, kuriuos galėčiau išsinuomoti ir taip įveikti tuos reikiamus 5 ar 10 km. Kodėl tai dar nesugalvota? Juk žmonės dabar taip dažnai keliauja tik su kuprinėmis, trumpos verslo kelionės ar pan. Būtų labai patogu. Tai ir buvo startuolio užuomazga“, – prisiminė pašnekovas.
Pirmų durų paieška
Verslo idėją su draugais A.Švecovas išbandė Majamyje dar gruodį. Nusipirko 10 pigiausių dviračių ir paleido juos vartotojų naudojimui. „Viskas vyko sklandžiai. Ši mintis, sistema patiko ir vartotojams, ir mums, taigi nusprendėme to imtis rimtai“, – pasakojo „Dropbyke“ įkūrėjas.
Kelis mėnesius A.Švecovas su draugais tobulino startuolio sistemą, norėjo rinkai pasiūlyti kuo geresnį variantą, tačiau kilo klausimas – kur pradėti dviračių nuomos revoliuciją? „Svarsčiau ir apie Jungtines Amerikos Valstijas, ir apie Rusiją. Pastarojoje dviračiai apskritai niekam neįdomūs, o Valstijose naujokams labai sunku. Taigi apsistojau prie tarpinio varianto, arba aukso viduriuko, – Europos“, – kalbėjo laisviausios dviračių nuomos sistemos autorius.
Tada A.Švecovas sprendė dar vieną dilemą – kuri Europos valstybė? „Buvau girdėjęs, kad į Lietuvą atvyksta nemažai startuolių. Galiausiai, turiu pripažinti, kad skambinau daug kur. Mano tikslas nebuvo rasti pačią geriausią vietą pradėti verslui, mano tikslas buvo – rasti pirmas atvertas duris. Sakau, nesvarbu kur, todėl kad įsivaizduoju, jog tai vis tiek taps pasauliniu verslu. O dabar noriu, kad dviračių nuomos revoliucija prasidėtų būtent nuo Vilniaus“, – šypsodamasis kalbėjo pašnekovas.
Noriu, kad dviračių nuomos revoliucija prasidėtų būtent nuo Vilniaus.
„Dropbyke“ sumanytojas kelią į Lietuvą atrado su „Investuok Lietuvoje“ pagalba. „Aš jiems paskambinau ir pasakiau apie savo idėją. Jie atsakė, kad Vilnius jau turi oranžinius dviračius, ir buvo jau kone padedantys ragelį. Vis dėlto aš spėjau pristatyti savo mintį ir labai džiaugiuosi tuo, kaip buvau sutiktas“, – atviravo A.Švecovas.
Niekada iki tol Vilniuje nebuvęs verslininkas tikėjosi, kad jį sutiks sekretorė ir koks už šią sritį atsakingas asmuo. „Dropbyke“ įkūrėjas nustebo – jo idėjos pasiklausyti susirinko ir departamento vadovas, ir kiti susidomėję asmenys. Žingsnis po žingsnio laisviausia dviračių nuomos sistema pradėjo judėti realizavimo link.
Oranžiniai – ne konkurentai
A.Švecovas neturėjo plano įžūliai įsibrauti į miestą, išmėtyti po jį dviračius ir daryti verslą. „Mano nuomone, taip daryti negali. Jei nori ką nors veikti mieste, turi suderinti su miesto valdžia. Galiausiai, juk naudosiuosi jau sukurta dviračių infrastruktūra ir sistema“, – kalbėjo verslininkas.
Pagaliau, kam eiti tokiu keliu, retoriškai klausė pašnekovas. „Kai sutari su miesto valdžia – kur kas didesnis privalumas. Štai prieš kelias dienas mūsų idėją palaimino meras Remigijus Šimašius, išbandė vieną iš dviračių“, – pasakojo vyras.
„Dropbyke“ ir oranžinių dviračių A.Švecovas konkurentais nevadina, atvirkščiai – tikina, kad šios dvi sistemos viena kitą papildo. „Oranžiniais dviračiais naudojasi apie 6 000 žmonių, tai sudaro apie 1 proc. Vilniaus miesto gyventojų. Mūsiškiais šiuo metu naudojasi apie 2 500. Tai labai maža dalis, todėl iš tiesų nematau tikslo kovoti dėl 1 proc. vartotojų, atvirkščiai – turime galvoti, kaip padaryti šią transporto priemonę patrauklesnę likusiems“, – svarstė A.Švecovas.
Iš tiesų, pasak verslininko, akivaizdu ir tai, kad minėtos dvi sistemos apima labai skirtingus vartotojus. „Dropyke“ principas – laisvas judėjimas. „Aš labai myliu laisvę, visur. Judėjimas – ne išimtis. Vartotojas gali sėsti ant mūsų dviračio ir važiuoti absoliučiai kur nori. Buvo pasiūlymų tiems, kurie išvažiuoja, sakykime, iš miesto ribų, padidinti tarifą, tačiau kol kas to imtis neplanuoju. Noriu išlikti ištikimas savo minčiai. Moki už valandą eurą, važiuoji kiek nori ir palieki dviratį, kur tau patogu“, – apie naudojimąsi „Dropbyke“ pasakojo jo įkūrėjas.
Norintiems naudotis „Dropbyke“ dviračiais tereikia telefone turėti mobiliąją programėlę. Prireikus dviračio, vartotojas įjungia programėlę, navigacija nustato jo vietą ir rodo, kur yra artimiausias dviratis. Priėjus prie jo, tereikia programėlėje paspausti „Get byke“. Ekrane pasirodo spynos kodas, atrakinęs dviratį žmogus sėda ir važiuoja. Atvykęs, kur reikia, vėl vartotojas prirakina dviratį, nufotografuoja, jei reikia, palieka komentarą. Sakykime, „dviratis prie įėjimo į parduotuvę“, programa nuskaito pinigus ir baigta.
Oranžinių dviračių A.Švecovas konkurentais nevadina, atvirkščiai – tikina, kad šios dvi sistemos viena kitą papildo.
„Kodėl sakau, kad mes su oranžiniais dviračiais nekonkuruojame? Visų pirma, mūsų dviračiai, akivaizdu, labiau orientuoti į „Vilniečio kortelės“ neturinčius turistus, norinčius išsinuomoti dviratį pasivažinėjimui. Oranžiniais dviračiais labiau naudojasi patys miesto gyventojai“, – vieną iš skirtumų įvardijo verslininkas.
Antra, pasak jo, oranžiniai dviračiai skirti trumpam naudojimui – nuvykti iš taško A į tašką B. „Pigiausia naudotis oranžiniu dviračiu yra pusvalandį ar valandą, po to valandinis užmokestis labai staigiai pašoka. Su mūsų dviračiais atvirkščiai – kaina už valandą visada išlieka ta pati“, – lygino A.Švecovas.
„Galiausiai, viską nulemia lokacija. Jei žmogus gyvena visai šalia oranžinių dviračių stotelės ir prie jo darbo ji taip pat yra – jis neabejotinai turi naudotis oranžiniu dviračiu. Kitaip ir būti negali. Tačiau jei jis gyvena kiek toliau nuo centro, gali rinktis „Dropbyke“, – teigė pašnekovas.
Paklaustas, ką daro su tais dviračiais, kurie nuklysta labai toli į miesto periferiją, A.Švecovas atsakė paprastai – pargabename atgal į centrą. „Iš tiesų dabar mes jau pastebime vartotojų įpročius. Žinome populiarius maršrutus, ten stengiamės palikti daugiau dviračių. Kadangi stebime kiekvieną iš savo turimų transporto priemonių, matome ir tuos, kurie nuvažiavo taip toli, kad, mūsų manymu, iš ten juo niekas negrįš į centrą. Tokiu atveju, parvežame atgal į miestą“, – pasakojo pašnekovas.
Psichologinė apsauga
Testuoti „Dropbyke“ idėją Vilniuje A.Švecovas su bendraminčiais pradėjo liepą, o oficiali laisviausios dviračių nuomos sistemos paleidimo data – rugpjūčio 6-oji. Kone per du mėnesius – nė vieno pavogto ar suniokoto dviračio. „Kartais net jaučiuosi dėl to nejaukiai, nes sudariau su viena dviračių taisymo įmone sutartį, kad taisysiu dviračius pas juos, o taisyti – nėra ko“, – tikino verslininkas.
Kone per du mėnesius – nė vieno pavogto ar suniokoto dviračio.
A.Švecovas prisiminė, kad visi jam patarė į dviračius diegti GPS sistemą ar imtis kitų rimtų apsaugos būdų, tačiau verslininkas turėjo paprastesnių ir, anot jo, kol kas veiksmingesnių idėjų.
„Tokie dviračių apsaugos būdai kaip GPS sistema, tai veiksmas jau po to, kai kas nors nutiko. Tai galimybė surasti dviratį. Mūsų tikslas kitas – užbėgti įvykiams už akių. Būdai išvengti dviračių vagystės yra labiau psichologiniai nei techniniai“, – kalbėjo „Dropbyke“ įkūrėjas.
Visų pirma, verslininkas pradėjo dirbti su Vilniaus policija. „Klausiau pareigūnų, kokia situacija su dviračiais. Ar yra kažkokių organizuotų grupuočių, ar vagystės dažniau pavienės. Tada prašiau, kad paruoštų mūsų dviračiams lipdukus, kurie perspėja, kad transporto priemonę saugo policija.
Gali atrodyti keistai, bet patikėkite, žmonės pamato tą lipduką ir jau pagalvoja apie tai. Kam tos problemos? Tą patį išbandžiau ir Majamyje. Net nesitaręs su policija pasidariau lipdukus „protected by Miami Beach Police“ ir patikėkite, tai veikė“, – patirtimi dalijosi A.Švecovas. Pasak jo, kadangi niekaip nepatikrinsi, saugomas jis iš tiesų ar ne – kyla visokių minčių ir dvejonių, tokia apsauga daug veiksmingesnė nei techninė.
Būdai išvengti dviračių vagystės yra labiau psichologiniai nei techniniai.
„Antra, reikia padaryti taip, kad dviratį perparduoti būtų kuo sunkiau. Jis visa savo išvaizda turi sakyti, kad yra unikalus „Dropbyke“ dviratis ir kad kėsintis į jį – ne pats geriausias pasirinkimas“, – teigė pašnekovas.
Kalbėdamas apie saugumą, A.Švecovas dalijosi ir ateities planais: „Žadame pradėti naudoti galinio rato užraktą, tada nebereikės prašyti žmonių prirakinti dviračius prie kokio nors objekto, bus galima dviratį tiesiog palikti. Aišku, visada prašome palikti matomoje vietoje, o dar geriau – dviračių stovėjimo aikštelėse. Ne todėl, kad mums nuo to geriau.
Tiesiog galvojame, kad viskas turi būti taip, kaip turi. Todėl mūsų programėlėje net yra sužymėtos dviračių stovėjimo aikštelės, tiesiog bandome ugdyti dviračių kultūrą“, – kalbėjo verslininkas. Tiesa, jis pabrėžė, kad lietuviai iš tiesų yra gana atsakingi. Dažniausiai dviračiai ir yra paliekami apšviestose, gerai matomose vietose, pavyzdžiui, prekybos centrų aikštelėse.
Emigruoti jau ruošėsi
Nors A.Švecovas sąmoningai Vilniaus neieškojo, verslininkas džiaugiasi, kad pirmasis duris atvėrė būtent jis. Pašnekovas į šalies sostinę atvyko jau prieš kelis mėnesius, o šeima – žmona ir du vaikai prisijungė prieš mėnesį. A.Švecovas tikino, kad dabar savo gyvenimą planuoja būtent čia, nes miestas jam labai patinka. Sūnus jau pradėjo lankyti anglų-lietuvių mokyklą, o jis pats, kai bus proga, pradės mokytis lietuvių kalbos pagrindų.
Ten nėra galimybių kurti globalių startuolių, nes siena tarp Rusijos ir, sakykime, Europos vis auga.
Ar palikti gimtąją Rusiją paskatino tik verslas? A.Švecovas tikina, kad planų būta jau seniau – apie tai vyras mąstė jau kelerius metus. „Kelis mėnesius po Majamio dar buvau Rusijoje, kitaip tariant, ruošiausi naujam šuoliui. Mintys apie išvykimą iš šalies gyventi kitur sukosi jau kelerius metus. Turėjau tikslą atverti duris ne tik verslui, bet ir sau“, – kalbėjo verslininkas.
Emigracijos motyvai, pasak A.Švecovo, pakankamai akivaizdūs. „Nemačiau galimybių vystytis, tobulėti esant dabartinei politinei situacijai šalyje. Ten nėra galimybių kurti globalių startuolių, nes siena tarp Rusijos ir, sakykime, Europos vis auga. Galvojau, kad reikia suspėti įšokti į šią pusę“, – atviravo vyras. Vis dėlto, jis tikino, kad pati Rusija, aišku, jam nėra svetima. A.Švecovas teigė turintis ir čia draugų, atvykusių iš gimtosios šalies. „Mes visi suprantame, kokia yra padėtis. Tiesiog manome, kad galbūt mūsų misija parodyti, kad rusai gali būti ir kitokie“, – atviravo vyras.
Galiausiai, „Dropbyke“ įkūrėjas grįžo prie to, kad Vilniuje gyventi jam patinka – čia puiki verslo aplinka, komfortiškas miestas. „Džiaugiuosi, kad dviračių revoliuciją galiu pradėti būtent čia“, – tikino verslininkas.
A.Švecovo ateities vizija išties įkvepianti. Jis su bendraminčiais kuria planą, kuris leistų atvykti į bet kokį pasaulio miestą, paleisti jame tam tikrą kiekį dviračių ir per mėnesį turėti jau visiškai veikiančią sistemą. Be to, verslininkas neatmeta galimybės panašiu principu sukurti ir motorolerių, riedžių ar kitų transporto priemonių nuomos sistemas.
Vis dėlto, nauji miestai ir naujo planai, veikiausiai kito sezono – pavasario uždavinys. A.Švecovas sutinka, kad artėjant rudeniui, žiemai bus sunkiau. Vis dėlto, pats save agresyvu optimistu vadinantis A.Švecovas neatmeta galimybės išjudinti lietuvius rinktis dviračius ir žiemą, juk kokioje Kopenhagoje tai – labai įprasta.
