Diena, kai lankėmės „Achemoje“, pasitaikė žvarbi, drėgna ir vėjuota. Iš kaminų kilo garai, rodantys, į kurią pusę tądien pučia vėjas. Tai žinoti būtų svarbu įvykus kokiai nors avarijai gamykloje, tačiau, kaip tikina gamyklos generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas, to jau labai seniai nėra pasitaikę.
Dabar visiems ateinantiems čia matuojama temperatūra ir... tikrinamas blaivumas. Šioje gamykloje galioja nulinė tolerancija, kitu atveju tenka ieškotis kito darbo. O žinia apie į darbą atėjusį neblaivų darbuotoją, kaip šnabždamasi, pasiekia pačią valdybos pirmininkę.
300 hektarų
Didžiulė įmonė, kurioje iš viso dirba apie 1,3 tūkst. darbuotojų, įsikūrusi 300 hektarų teritorijoje. Tiesa, ne viena – šalia vietos atsirado ir kitoms „Achemos grupės“ įmonėms, kurių veikla daugiau ar mažiau susijusi su „Achema“.
„1965 metais čia buvo pagamintas pirmas sintetinis amoniakas, nuo ko ir prasidėjo azotinių trąšų gamyba. Aspektai, dėl ko pasirinktas šis regionas, šalia Jonavos statyti gamyklą, buvo keli: magistralinis dujotiekis ėjo netoli, kur tranzitu dujos eina į Kaliningrado sritį, šalia turime Nerį, kadangi mums reikia daug vandens, kuris naudojamas garų gamybai. Ir trečias aspektas – buvo geležinkelio infrastruktūra. Dėl to pasirinkta ši vieta ir pradėta statyti gamykla.
Nuo tų metų iki dabar gamykla yra kardinaliai pasikeitusi – tiek savo mastu, tiek technologijomis, inovacijomis ir žmonėmis“, – pasakojimą apie gamyklą, kuriai vadovauja nuo 2013 metų, pradeda R.Miliauskas.
Nuo tų metų iki dabar gamykla yra kardinaliai pasikeitusi – tiek savo mastu, tiek technologijomis, inovacijomis ir žmonėmis.
Sovietmečiu visoje Sąjungoje statytos tokios gamyklos – jas vadino vienu „Azoto“ vardu, tad buvo Jonavos „Azotas“, Gardino „Azotas“ ir t.t. Jonaviškiai azotinėmis trąšomis turėjo aprūpinti visas Pabaltijo respublikas, kaip tuomet vadintos Baltijos šalys, jeigu reikėdavo – padėti ir Baltarusijai.
Konkuruoti nėra lengva
Artimiausia veikianti tokio pat tipo gamykla yra Gardine. Tačiau R.Miliauskas nevadina baltarusių rimtais konkurentais – „Achema“ į Rytus trąšų beveik nebeveža, tik šiek tiek dirbo su Ukraina, o Vakarai mieliau renkasi Europos Sąjungos šalies produkciją.
„Savikainą skaičiuojame ne eurais, o kiek kubinių metrų gamtinių dujų reikia vienai tonai amoniako pagaminti. Kai šita gamykla buvo statoma, vienai tonai amoniako buvo sunaudojama 1300 kub. m gamtinių dujų. Šiuo metu mes esame tiek pažengę, kad vienas cechas naudoja apie 980 kub. m, kitas – 1010 kub. m. Pažiūrėjus į tą pačią Gardino gamyklą, jų naudojimas vienai tonai amoniako yra 1150 kub. m.
Efektyvumas mūsų geresnis, nes buvo pasirinkta kitokia kryptis, kai Rusijos gamyklos didino produkcijos apimtis, mes siekėme energijos sunaudojimo mažinimo. Tai ir ekologija, juk kuo mažiau sunaudoji dujų, tuo mažesni CO2 išmetimai, taip pat daug investuota į vandens paruošimą, mažesnį vandens panaudojimą azoto gamyboje ir t.t.“, – pasakojo generalinis direktorius.
ES galioja trąšų reglamentas, kuris buvo priimtas 2003 m., ir jame buvo nustatyti ribojimai patekti į ES rinką. Yra žiūrima, kad nebūtų piktnaudžiaujama.
Apie rinkas jam antrina „Achemos grupės“ valdybos pirmininkės pavaduotojas Gintaras Balčiūnas: „ES galioja trąšų reglamentas, kuris buvo priimtas 2003 m., ir jame buvo nustatyti ribojimai patekti į ES rinką. Yra žiūrima, kad nebūtų piktnaudžiaujama. Tos gamyklos, kurios yra Rytuose, nėra orientuotos į ekologiją, dujos vidaus rinkoje būna pigesnės, bet yra antidempingo muitai Europos Komisijos nustatomi, tie muitai nustatomi penkeriems metams, su galimybe peržiūrėti po trejų. Jie kartais apeidinėjami tiekiant į rinkas kompleksines trąšas – dalis azoto, dalis fosforo, dalis kalio, tos dalys yra nustatytos. EK nurodo valstybėms-narėms stebėti, ar nėra piktnaudžiaujama.
Nenorėčiau taip kategoriškai sakyti, bet Rytų kaimynės tuo dalyku piktnaudžiauja. Kiek mes suprantame, yra įvestos specialios formulės, kurios leistų apeiti antidempingo muitus. Dėl to kyla tam tikrų problemų – prieš porą metų yra nuskambėjęs atvejis dėl tam tikrų trąšų, kurios buvo įvežtos ir į Lietuvą. Kartais iš Rytų atkeliavusios trąšos, net ir sumokėjus visus antidempingo mokesčius, konkuruoja su ES gaminamomis trąšomis savo kaina.“
Taip nutinka, anot R.Miliausko, dėl valstybės dotacijų – tarkim, gamtinės dujos jiems visada pigesnės nei gyventojams, elektros energija taip pat. To esą pasigendama Lietuvoje.
Rusijos trąšų gamintojai baigia išstumti lietuvius iš Estijos rinkos, teko ieškoti sprendimų ir Suomijoje. Kitur lietuviams konkuruoti padeda, kaip sako R.Miliauskas, kokybė, nes esą „Achema“ nuo seno garsėja kokybiškomis trąšomis.
Dirba šeimomis
R.Miliauskas dirba čia jau seniai, kaip sako, tokia jau šeimos tradicija, nes ir tėvas čia dirbo, po mokslų Kauno technologijos universitete atėjo ir jis. Tokių šeimų „Achemoje“ yra nemažai, kai dirba tėvai, o paskui ateina ir vaikai. Jis pats pradėjo nuo operatoriaus darbo, kaip sako, reikėjo savo skyriuje žinoti, kam reikalinga kiekviena sklendė. Direktorius juokiasi, kad tai buvusi žemiausia grandis, nuo kurios ir pakilęs iki dabartinių pareigų, tad turi patirties visoje gamykloje ir dabar su juo sunku ginčytis dėl technologinių dalykų kone kiekvieno cecho darbuotojui.
Geležinkelio atšakų gamyklos teritorijoje turime apie 36 km. Vien aukštos įtampos 6 kV laidų yra išvedžiota daugiau nei 300 km.
„Šiuo metu turime 13 gamybinių cechų, keturi aptarnaujančius. Iš viso dirba apie 1320 darbuotojų. Produkcijos per metus galime pagaminti apie 2,7 mln. tonų ir dar apie 2,5 mln. tonų tarpinės žaliavos, tokios kaip azoto rūšis – amoniakas, kuri yra kaip tarpinė žaliava kitų azotinių trąšų gamybai. Per vieną dieną galime pagaminti iki 9 tūkst. tonų trąšų, kurias turime ir išvežti.
Tam sukurta visa infrastruktūra – geležinkelio atšakų gamyklos teritorijoje turime apie 36 km. Vien aukštos įtampos 6 kV laidų yra išvedžiota daugiau nei 300 km. O jeigu sudėtume visus laidus, pasiektume tūkstantį kilometrų tikrai“, – skaičius vardija generalinis direktorius.
Gamyba čia vyksta be pertraukų, todėl reikia daug elektros – tam yra trys įvadai, vienas per Jonavą ateina iš Panevėžio, kitas iš Ukmergės, trečias iš Kauno. Yra ir dvi vietinės kogeneracinės jėgainės.
„Esame ir stambiausi dujų vartotojai Lietuvoje. Dujos yra mūsų žaliava, iš gamtinių dujų mes išgauname vandenilį, kuris naudojamas amoniako gamyboje, amoniakas toliau naudojamas azotinių trąšų gamybai. Vidutiniškai per metus mes sunaudojama apie 1,3 mlrd. kub. m dujų. Lietuva iš viso sunaudoja 2-2,2 mlrd. kub. m.
Įprastai per parą mes sunaudojame apie 4,1 mln. kub. m gamtinių dujų.
Mūsų vartojimas yra stabilus, tik vasarą, kai cechai stabdomi paeiliui po vieną remontui, vartojimas truputėlį sumažėja. Įprastai per parą mes sunaudojama apie 4,1 mln. kub. m gamtinių dujų. Kas namuose naudojate dujas, galite paskaičiuoti, keliems šimtmečiams užtektų šitų dujų“, – šypsodamasis pasakoja R.Miliauskas.
Investicijos ne į sienas
Judame po teritoriją. R.Miliauskas pro langą rodo ir vardija, kur kokie procesai vyksta. Vartų užtvaras pakyla automatiškai, jeigu atvažiuojančio automobilio numeris yra įvestas į sistemą. Tada trąšų atvykęs sunkvežimis važiuoja pasisverti automatinėje svarstyklinėje, kur irgi nėra jokio žmogaus. Toliau jis suka į tą krovos tašką, kokią produkciją krausis. Toks tas automobilio kelias gamyklos teritorijoje.
Generalinio direktoriaus teigimu, ši teritorija nėra jau tokia didelė – jis pats pėsčiomis apeina per kelias valandas. Lietuvoje gamykla plėtėsi ne į naujas teritorijas, o senuose pastatuose modernizuojant įrangą – kitaip nei Rusijoje, kur yra gamyklų, po kurių teritoriją važinėja autobusai, nes eiti pėsčiomis būtų tiesiog per toli iš vieno taško į kitą.
„Achemos“ teritorijoje irgi tikras gatvių tinklas, su pavadinimais – tarkim, yra Dujų gatvė. Sustatyti kelio ženklai ir jų privaloma paisyti. „Labai reglamentuojamas transporto judėjimas viduje“, – tvirtina R.Miliauskas, o G.Balčiūnas jam antrina, kad dėl COVID-19 labai apribotas ir žmonių judėjimas – niekas nevaikšto ten, kur būtinai nereikia.
Net konkrečiame ceche stengiamasi vengti kontaktų – pagal nustatytą tvarką, paaiškėjus bent vienam koronaviruso atvejui, tektų izoliuotis 14 dienų visiems pirmojo rato kontaktams. O tai būtų itin skausminga, kai gamyba vyksta nepertraukiamai. Kol kas tokių atvejų nepasitaikė.
Važiuojant per teritoriją akis kliūna už blokinių statinių, kurie niekada taip ir nebuvo pabaigti ir pritaikyti kokiai nors veiklai. Anot gamyklos atstovų, tai sovietmečio palikimas, kurio griauti kol kas nesiimama. Naujumu netviska ir gamyklos cechai, nors kasmet investicijos čia siekia apie 20 mln. eurų, tačiau esą stengiamasi investuoti į modernesnę, ekologiškesnę įrangą, o ne sienų dailumą.
Klausiami, ar lengva rasti tinkamą darbuotoją, „Achemos“ vadovai neslepia, kad tai labai sunkus procesas. Jokia aukštoji ar profesinė mokykla neparuošia reikalingų specialistų, tad gamykloje jie apmokomi – tas užtrunka metus ir dar ilgiau. Tačiau darbuotojų kaita čia itin maža, vos 2,6 proc., ir dažniausiai natūrali, kai išeinama į pensiją ar išsikraustoma gyventi kitur dėl šeimyninių aplinkybių.
Gesina tik per pratybas
Prie pat administracinio pastato – priešgaisrinės apsaugos bokštas. Chemijos gamykla turi savo ugniagesių ir medikų brigadas. Vienoje pamainoje čia budi penki ugniagesiai, o tokių pamainų yra keturios. Tačiau jeigu kiltų gaisras, prie jų prisidėtų dar ir šeši apsaugos darbuotojai. O kiekviename padalinyje dar yra darbuotojų, kurie pasiruošę padėti ugniagesiams, jeigu toks poreikis kiltų. Į iškvietimą važiuoja iš karto ir ugniagesių, ir greitosios medicinos pagalbos automobilis.
Kol kas, kaip tikina, savo pasiruošimą jiems yra tekę išmėginti tik avarinėse pratybose – kartą per mėnesį gamykloje, skirtinguose padaliniuose, „kyla“ koks nors incidentas. Ką reikės tąkart gesinti ar kokios avarijos padarinius likviduoti, iš anksto žino tik keli vadovai.
Vis dėlto gamyklos vadovai neneigia nuolat sulaukiantys klausimų, ar neįvyko kas nors negero – nerimaujama dėl iš kaminų kylančių „debesėlių“. Rodydamas į salietros gamybos cechą R.Miliauskas sako, kad iš jo kaminų kyla garas, kuris labai gerai matomas, kai orai atvėsta. Vasarą beveik nepastebėsi to garo.
„Esame su Jonavos rajono savivaldybe sutarę, kad jeigu vykdome kokias nors technologines operacijas, pranešame jiems. Dabar bus amoniako cecho paleidimas, tai pranešime, kad gali būti ir triukšmas, ir ugnies fakelas matysis. Bet tai normali technologinė operacija“, – sakė R.Miliauskas, juokais nusispjaudamas triskart per petį.
