„Le Pari“ restoranas yra įsikūręs pastate J.Simpsono gatvėje, kuriame veikia ir viešbutis. Ši gatvė rami, pro ją traukia žmonės, kurie vengia J.Basanavičiaus gatvės šurmulio. Būtent čia galima mėgautis laiku be automobilių zvimbesio.
Džiuljeta pasitinka su plačia šypsena ir prašo palaukti, kol aptarnaus klientus. Pastarieji, beprasidedant pokalbiui, giria šefo keptą sūrio pyragą ir sako, kad tai – skaniausias Lietuvoje ragautas pyragas. Ir ne veltui, nes Benoit’as – profesionalus šefas, dirbęs geriausiuose Paryžiaus restoranuose.
Porą sujungė maistas
Iš Normandijos kilęs Benoit’as ir palangiškė Džiuljeta susipažino Paryžiuje, į kurį moteris atvyko būdama 19-kos metų ir gyvena jau 25 metus.
„Norėjau atrasti naują šalį. Man čia buvo nebeįdomu, nuobodu ir norėjau kitko. Visą laiką svajojau kitur, ne Lietuvoje, gyventi“, – sakė ji.
Džiuljeta pasakojo, jog ją Prancūzija patraukė gražia kalba, istorija.
„Ir nelabai toli, tai ne Amerika ir ne Australija. Atvykus reikėjo išmokti kalbą, nes, be prancūzų, ten nieko nenuveiksi, jei nori įleisti šaknis. Todėl per dvejus metus gerai išmokau kalbą. Vėliau sekė mokslai, darbai“, – tvirtino ji. Lietuvė Paryžiuje dirbo aukštosios mados ateljė meistre.
O Benoitas nuo pat penkerių metų savo mamai sakydavo, kad jis dirbs virtuvėje ir šio plano niekada nepakeitė.
„Kodėl? Nes visą savo vaikystę mačiau mamą gaminančią. Jau vėliau, būdamas paaugliu, restoranuose atlikdavau praktikas, norėjau patikrinti, ar tikrai ir padirbus patiks, bet paskui dar labiau „prilipo“. Todėl būdamas šešiolikos paprašiau, kad mane įtrauktų į viešbučių instituto studentų sąrašus“, – teigė jis.
Benoit’as pasakojo, jog Prancūzijoje kasmet renkamas geriausias darbininkas. Ir jam pasisekė pakliūti pas jį pasidarbuoti. Čia vyras išdirbo dvejus metus, o per šį laiką po truputį kilo karjeros laiptais. Aukščiausioje pozicijoje - šefu - Benoit’as dirba jau daugiau nei 20 metų.
O Džiuljeta apie jųdviejų su Benoit’u meilės istoriją nedaugžodžiauja.
„Susitikome restorane, įsimylėjome...“, – šypsojosi moteris.
Postūmį davė karantinas
Ne paslaptis, kad karantinas daugeliui restoranų buvo gana skaudus. Tiesa, nors Džiuljetos darbas taip smarkiai nenukentėjo, ji pasakojo nusprendusi dažniau darbus perkelti į namus.
„Nejau jis vienas bus... Taip subrandinome minčių. Man šie metai tarsi vienas ilgas karantinas. Bet kai nereikia lėkti ir stresuoti, kyla mintys, kurios galbūt miegojo. Buvo laiko ir pasigaminti namuose maisto, ir labai gražiai pasidengti namuose stalus. Jis maistą gamindavo, o aš dekoruodavau. Ir pagalvojome, kad galima įdomių dalykų nuveikti“, – prisiminė D.Gosselin.
Anot Džiuljetos, ši mintis kirbėjo jau kurį laiką, tačiau pribrendo tuomet, kai galutinai atsibodo nieko neveikti.
„Ši mintis jau nebe kirbėjo, o vis labiau augo“, – tikino ji.
Kodėl tuomet Lietuva ir Palanga, o ne Paryžius ar kiti didieji miestai? Džiuljetos teigimu, tose rinkose ir taip gausu vietinių šefų, o Benoit’as pabrėžė, kad jam mūsų šalis labai patinka.
„Lietuva panaši į mano gimtąją Normandiją – daug karvių laukuose, daug obuolių. Netgi peizažai panašūs. Karvės, obuoliai ir jūrinis oras“, – sakė jis.
Atidaryti restoraną Palangoje paskatino ne tik tai, jog Džiuljeta kilusi iš šio kurorto. Šeima pastebėjo ir tai, jog nepaisant to, kad lietuviškame kurorte yra prancūziškų restoranų, pačių šefų iš Prancūzijos pasigedo.
„O kodėl gi ne? Norėjome padėti žmonėms atrasti tą tikrąjį skonį“, – tikino lietuvė.
Tiesa, Džiuljeta pabrėžia, kad kol kas jie visam laikui nepersikėlė į Lietuvą. Šeima nori savo naują veiklą išbandyti šiltuoju periodu.
„Mūsų namai vis dar Prancūzijoje. Aišku, užrakinti. Bet aš esu optimistė. Visa tai turi suveikti. Kodėl gi ne? Juk ne pradinukai kuria restoraną“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kiekvieną savaitę kitoks meniu
„Le Pari“ savininkai stengiasi meniu keisti kiekvieną savaitę. Anot Džiuljetos, prancūzų virtuvė labai plati, todėl jie neįsivaizduoja, kaip būtų galima pasitenkinti nuolatos tais pačiais gaminiais. Be to, ir patiems taip dirbti būtų neįdomu.
Galiausiai, jie neapsiriboja prancūzų virtuve, mat Benoit’as yra stažavęsis po keletą mėnesių ir įvairuose Azijos, Indonezijos, Ispanijos restoranuose.
„Benoit’as išmano ne tik Prancūzų, bet ir kitų šalių virtuvių pagrindinius patiekalų ruošimo būdus“, – tvirtino Džiuljeta.
Pavyzdžiui, šiame restorane galima išvysti ir berberų, Šiaurės Afrikos virtuvės patiekalų.
„Beje, berberų virtuvė labai dominuoja Prancūzijoje. Taip pat ir visoje Šiaurės Afrikoje. Kiekvienas šefas moka pagaminti berberų patiekalus. Taip pat ir Antilų ar Kreolų virtuvė, kur yra senosios prancūzų kolonijos, irgi yra specifinė, spalvinga. Joje dominuoja tropiniai vaisiai“, – sakė ji.
Pasak Džiuljetos, jų virtuvės filosofija paprasta – visas maistas turi būti šviežias, jokių pusfabrikačių.
„Čia pagrindinė filosofija“, – pabrėžė pašnekovė.
Nesijaudina šeima ir dėl konkurencijos. Pasak Džiuljetos, jei šalia būtų įsikūrę panašūs restoranai, tuomet tik būtų galima kalbėti apie didžiulę konkurenciją.
„Bet juk mūsų stilius visai kitoks. Be to, dažniausiai restoranai kas savaitę meniu nekeičia. Konkurencija nėra mums didžiausias galvos skausmas. Tie, kurie mus mėgsta, jie ateis“, – įsitikinusi ji.
Sunkiausia – biurokratija ir darbuotojų trūkumas
Anot Džiuljetos, sunkiausia buvo ne susirasti patalpas, o biurokratija, su kuria teko susidurti jauno verslo savininkams.
„Anksčiau galvojau, kad būtent Prancūzija yra popierizmų šalis, bet pasirodo ne. Jau kelis mėnesius taip negalvoju. Jei viso to būtų mažiau, verslams būtų lengviau kelti ekonomiką, kurti naujas darbo vietas. Be to, nereikėtų bėgti į kitas šalis. Labai daug nelogiškų dalykų, neatitikimų“, – tvirtino ji.
Taip pat Benoit’ą ir Džiuljetą nustebino, jog sunku susirasti darbuotojų.
„Man Lietuvoje nėra tekę dirbti. Visą gyvenimą dirbau tik Prancūzijoje, kur visai kitokia darbo kultūra. Benoit’as stebėjosi – nejau čia žmonės bijo dirbti. Mergaitės dirbo virtuvėje ir pabėgo, sakė, kad per sunku. Dabar radome vieną, kuriai čia patinka“, – sakė ji.
Džiuljetos teigimu, iš pradžių ji galvojo, kad ji tiesiog nemoka ieškoti darbuotojų, tačiau pakalbėjus su kitų restoranų savininkais, paaiškėjo, kad situacija visur panaši.
„Savimi suabejojau, kad galbūt nemoku ieškoti. Bet ne, čia ne ta problema“, – apibendrino pašnekovė.
