Kaip rašoma pranešime spaudai, ieškovas pranešė Teismui, kad jis galvojo, jog „Snoras“ veikė nesąžiningai, kad bankas jį apgavo, ir todėl ieškovas manė, jog obligacijų pasirašymo sandoriams taikoma Indėlių draudimo sistema.
Nepaisant šių pareiškimų, Teismas nusprendė, jog, kadangi ieškovas investavo lėšas į produktus tikėdamasis gauti didesnę piniginę grąžą, jis žinojo ir suprato esmines sudarytų sandorių sąlygas ir su jais susijusias rizikas.
Teismas konstatavo, kad, jeigu obligacijų pasirašymo sutartyse nebuvo nurodyta, jog obligacijoms galiojo indėlių draudimo sistema, pats ieškovas turėjo atidžiai perskaityti sutartį prieš sudarydamas sandorį. Teismo nutartyje teigiama, kad tai buvo ieškovo pareiga suprasti ir įsidėmėti teisinius reikalavimus prieš pasirašant dokumentus ir sudarant sandorį. Ieškovas neatliko šių veiksmų ir todėl privalo susitaikyti su sutikimo su sandorio sąlygomis pasekmėmis.
Teismas taip pat padarė išvadą, kad Bankas, parduodamas finansinius produktus, laikėsi griežtų standartų ir pateikė klientams ir potencialiems klientams visą būtiną informaciją apie siūlomą paslaugą, taip įvykdydamas visus finansinės institucijos įsipareigojimus. Bankas bandė surinkti reikalaujamą informaciją apie ieškovo investavimo patirtį, tačiau ieškovas atsisakė pateikti šią informaciją.
Ką tai reiškia obligacijų turėtojams?
Parduodamas šiuos finansinius produktus, „Snoras“ laikėsi griežtų standartų ir klientų nesuklaidino.
Obligacijų pasirašymo sutartys yra juridinę galią turintis dokumentas, taigi bet kuris asmuo, sudarantis tokią sutartį, prieš ją pasirašydamas turėjo viską įdėmiai perskaityti.
Obligacijoms netaikoma Indėlių draudimo sistema, todėl obligacijų turėtojai lieka 4-osios eilės kreditoriais.
