Ukrainos ir Lietuvos santykiai pastaraisiais metais – pavyzdiniai. Lietuva nuolat išsako palaikymą karo nualintai šaliai. Kai kurie lietuviai patys savo rankomis bando kurti šviesesnę Ukrainos ateitį. Po politinio perversmo į Kijevą dirbti išvyko ir 30-metis Darius Tamauskas.
Jis – Ekonomikos ministro patarėjas darbui su tarptautinėmis finansų organizacijomis. Vilniuje Pasaulio ekonomikos forumo jaunimo tinklui „Global Shapers“ vadovaujantis D.Tamauskas sako, kad Lietuvoje itin trūksta supratimo, kad reformas vykdyti reikia nuolat, reikia greitesnių ir drąsesnių pokyčių, o tai pasiekti būtų lengviau bendradarbiaujant su jaunųjų profesionalų organizacijomis.
– Pradėjote dirbti Vyriausybėje kartu su jau buvusiu Ekonomikos ministru Aivaru Abromavičiumi. Per trumpą laiką pasikeitė ne tik šis ministras, bet net ir premjeras. Reformų vyriausybė žlugo. Ar žlugo ir jos pradėtos reformos, o gal valdžios pasikeitimas į naudą?
– Taip, pasikeitė Vyriausybė, pasikeitė ir reformatoriai. Iš senosios vyriausybės į naują perėjo ne visi žmonės, kai kuriuos užsieniečius pakeitė ukrainiečiai. A.Abromavičius, N.Jaresko nuteikė optimistiškai, tad jų išėjimas daugeliui buvo liūdna žinia.
„Brexit“ naujienos Ukrainoje buvo sutiktos gerokai ramiau nei Lietuvoje. Juokaujama, kad kai Ukraina pagaliau prisijungs prie ES, ji bus vienintelė jos narė.
Vis dėlto norimos įvykdyti reformos ir iniciatyvos nepasikeitė. Žiūrint iš šalies, Ukrainos politika audringa, chaotiška ir emocionali, viskas, kas vyko per pastaruosius pusantrų metų, išrašyta įvairiuose ilgalaikiuose strateginiuose dokumentuose, įsipareigojimuose, planuose.
Taigi atėjęs naujas ministras negali imtis kardinalių pokyčių, kurie nukryptų nuo jau nustatytos krypties. A.Abromavičiaus dėka ministerijoje pasikeitė daug žmonių, dabar šie profesionalai be jokių nurodymų iš aukščiau patys supranta, kuria linkme reikia dirbti, kokios reformos turi būti vykdomos. Visi viceministrai liko savo postuose, tad darbinė mašina dirba kaip dirbusi.
– Neseniai Britanija nusprendė, kad nebenori būti Europos Sąjungoje. Nuogąstaujama, kad „Brexit“ – šventė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kurio agresyvi politika Ukrainoje liks nuošalėje. Ar susitinkate su tuo?
– „Brexit“ naujienos Ukrainoje buvo sutiktos gerokai ramiau nei Lietuvoje. Juokaujama, kad kai Ukraina pagaliau prisijungs prie ES, ji bus vienintelė jos narė. Žinoma, yra bendras supratimas, kad be stiprios Britanijos pozicijos, ES gali būti atlaidesnė Rusijai dėl sankcijų ir kitais klausimais. Tačiau likti nuošalėje dėl „Brexit“ Ukrainai negresia.
– Ukrainiečiai savo poziciją dažnai rodo išeidami į gatves – Maidanas privedė prie kardinalių valdžios pasikeitimų, dėl įvairių valdžios sprendimų vis dar dažnai piketuojama prie valdžios institucijų. Kokia dabar visuomenės nuomonė apie valdžią? Ar žmonės nurimę?
– Visuomenės nuotaika santūresnė, gatvės protestų yra, bet jų daug mažiau. Tie, kurie yra, mano akimis, yra daugiausia suorganizuoti politinių jėgų, atsivežti žmonės.
Visi nori greitų permainų, tačiau tie pokyčiai, kurie dabar vyksta, duos efektą ilgalaikėje perspektyvoje. Mano asmenine nuomone, didelė problema yra reformų komunikacija. Klaidos labai panašios į 2008 metų Lietuvos Vyriausybes darytas klaidas, kai „diržų veržimasis“ buvo aiškinamas tokiais argumentais, kokių didžioji rinkėjų dalis nesuprato. Taip sukuriama puiki erdvė pasireikšti populistams, kurie kalba paprasta kalba, nors ir dalina neįgyvendinamus pažadus.
Dabar daug daugiau įtakos valdžiai daroma per įvairias organizacijas, agentūras. Ukrainoje jų labai daug, jos labai įtakingos. Po revoliucijos ukrainiečiai susibūrė į įvairias grupes, kurios dabar dirba su valdžia kaip partneriai.
Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose koks nors mano pažįstamas ar draugas pasigiria, jog Ukrainoje jo iniciatyva pakeistas koks nors įstatymas. Visuomenės veikėjai turi šimtus tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose, jie nuolat matomi žiniasklaidoje, jų balsas yra stiprus. Nepasitenkinimas valdžia dabar pasireiškia per konstruktyvią kritiką žiniasklaidoje, per visokias akcijas ir diskusijas.
– Vis dar girdime naujienas apie susišaudymus Rusijos okupuotoje teritorijoje. Ar Kijeve jaučiasi, kad Ukraina dar kariauja?
– Nežinau, ar laimei, ar deja, bet nesijaučia. Sakydamas „deja“ turiu omenyje, kad kai vyksta politinės intrigos ir kėdžių dalybos, būtų naudinga prisiminti, kad šalyje vyksta karas. Iš kitos pusės, miestas gyvena įprastą gyvenimą. Jei prieš metus gatvėse dar buvo galima pamatyti kariškių, dabar tokių mažai – tik prie Vyriausybės ir Parlamento.
Tikėtis, kad viskas imsis ir baigsis – neįmanoma, nes viena pusė turi arba stipriai pralaimėti, ar laimėti, ar kažkas turi iš esmės pasikeisti. Kol kas kasdien yra šaudoma, kasdien žūsta po kelis ir sužeidžiama apie 10 kariškių, karo pabaigos tiesiog nėra.
– Dėl ko šiuo metu kritikuojama Ukrainos valdžia? Kokia didžiausia Ukrainos problema?
Nors tolerancija korupcijai gerokai sumažėjusi, korupcija teisėsaugos institucijose – prokuratūroje ir teismuose – vis dar yra didžiulė problema.
– Nors tolerancija korupcijai gerokai sumažėjusi, korupcija teisėsaugos institucijose – prokuratūroje ir teismuose – vis dar yra didžiulė problema. Neseniai padaryta policijos reforma. Pareigūnai gatvėse anksčiau buvo tiesiog vadinami šiukšlėmis, dabar to nebėra, juos vadina policininkais, pagarba jiems gerokai išaugusi.
Problema ta, kad kai jie kažką sulaiko, prokuratūroje pradedamas tyrimas. O ten – seno kirpimo žmonės. Įstatymo lygybė visiems – problema. Jei padarai nusikaltimą, bet kažką prokuratūroje ar teisme pažįsti, tave išsuka. O visi ką nors pažįsta, todėl šioje srityje daug neteisybės. Tai yra taip pat pagrindinė problema, kurią įvardija užsienio investuotojai.
– Ko Lietuva gali pasimokyti iš Ukrainos?
– Ukrainoje suvokiama, kad reikia reformų, jos paprasčiau vykdomos, jos vyksta nuolat. Ukrainoje dirbantis žymus reformatorius slovakas Ivanas Miklosas yra gerai pasakęs, kad tas reformatoriškas požiūris, kuris dabar yra Ukrainoje, turėtų būti kiekvienoje vyriausybėje, bet kurioje pasaulio šalyje.
Pasidžiaugiame užsienio spaudoje rašytu straipsniu apie Lietuvą, kuris dažniausiai būna rašytas lietuvio, ir galvojam, kad esam labai šaunūs.
Esmė paprasta – Ukrainoje pristatai idėją, visi supranta, kad to reikia, ir imasi darbo. Žinoma, kartais tos reformos galėtų vykti greičiau, susiduriama su biurokratinėmis kliūtimis, tačiau apskritai jos vyksta. Lietuvoje trūksta reformatoriško supratimo, kad reikia esminių pokyčių.
Giriamės, kad turime greičiausią internetą pasaulyje, bet jį tenaudojame interneto portalų vartymui, kai Estija jau daugiau nei 10 metų internetu balsuoja. Kol Lietuvoje kalbame apie atviruosius duomenis – Ukrainoje per kelis mėnesius po idėjos pateikimo sukurtas atvirųjų duomenų inkubatorius, visos ministerijos įpareigotos teikti duomenis, į pirmieji inkubatoriaus startuoliai jau sulaukė fondų investicijų.
Visi žino mūsų prezidentę ir jos poziciją. Tačiau nėra srities, dėl kurios būtume žinomi kaip lyderiai kažkurioje rinkoje, Lietuva neturi pasaulyje žinomo ir matomo veido. Pasidžiaugiame užsienio spaudoje rašytu straipsniu apie Lietuvą, kuris dažniausiai būna rašytas lietuvio, ir galvojam, kad esam labai šaunūs.
– Kas ir kaip tai gali pakeisti?
– Būtų smagu pamatyti privataus sektoriaus, rinkos lyderių, specialistų, įtakingų asmenybių bei organizacijų didesnę iniciatyvą teikiant pasiūlymus Lietuvai, ką ir kaip reikia daryti tam tikroje srityje. Žinoma, valdžia turi būti pasirengusi šiam dialogui, išklausyti bei kaip partneriai dirbti su visais kartu.
Tokios iniciatyvos kaip „Kurk Lietuvai“ bei Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ bei kitos jau dirba ta linkme, bet to turėtų būti gerokai daugiau. Jauni žmonės turi nebijoti daugiau ir drąsiau reikštis.
Lietuvoje kuriamos strategijos, kaip grąžinti žmones, o turėtų būti orientuojamasi į tai, kaip juos išlaikyti šalyje.
– Ar ateityje grįšite į Lietuvą?
Tikiu, jog kažkada aplinkybės susiklostys taip, jog grįšiu į Lietuvą ir pagrindinis faktorius tam turės būti įdomi, prasminga veikla, iššūkis. Tačiau jei bus įdomūs pasiūlymai kitur, išvažiuoti galiu ne tik į Lietuvą.
Nelabai mėgstu pasakymo „grįžti į Lietuvą“, nes juk grįžęs, galiu po metų ir vėl išvažiuoti. Lietuvoje kuriamos strategijos, kaip grąžinti žmones, o turėtų būti orientuojamasi į tai, kaip juos išlaikyti šalyje.
Pasaulis per daug mažas, mobilus bei įdomus, kad užsisėdėtum vienoje vietoje. Nors jeigu reikėtų užsibūti, Vilnius, be abejones, tam puiki erdvė.
