15min be reklamos
2022 12 03, 13:00

Verslo psichologė R.Baltė Balčiūnienė: „Kaip nustoti save plakti, jei neaugu, arba verslas kaip gyvoji sistema“

Šiuo metu iš verslo aplinkos kolegų dažnai girdžiu nerimastingus pastebėjimus, jog žmonės dabar ypač pavargę, jų mintys nukreiptos į trumpalaikę perspektyvą, o kūrybiškumas prislopintas. Man norisi į šį reiškinį pažvelgti be saviplakos, o iš psichologinės perspektyvos ir su atjauta.
Rasa Baltė Balčiūnienė
Rasa Baltė Balčiūnienė / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kurį laiką jaučiame, jog esame tai greičiau, tai lėčiau besisukančiame sūkuryje. Aplinka kaip niekad neapibrėžta, o ateitis miglota. Natūralu, kad kai aplink daug neramybės, išryškėja tai, kas nebuvo laiku suremontuota, apmąstyta. Šį laiką pavadinčiau išgryninimo laiku.

Panašu, kad laisvos energijos eksperimentams ir spontaniškiems bandymams mažai belikę (ji veikiausiai pasitelkiama atsparumui nuo išorės veiksnių stiprinti), todėl kaip niekad svarbu peržvelgti, iš kokios intencijos, kokio ketinimo, gimsta mūsų sprendimai ir veiksmai, ar jais kuriame ilgalaikę ar trumpalaikę vertę. Atėjo metas savo energiją nukreipti tikslingai, koncentruotai ir peržiūrėti savo veikimo modelius.

Tikslai lygu rodikliai?

Šiuo metu daug gilinuosi ir kalbu apie gyvąsias organizacijas, kurios veikia gyvųjų sistemų principais. Esminius žinome visi. Vienas pagrindinių – gyvosioms sistemos būdingi raidos etapai, ciklai.

Jie apima ir laiką, kai vyksta augimas, plėtra, ir tą metą, kai reikia kaupti, brandinti, atsisakyti to, kas nebereikalinga. Kadangi gyvename keturių metų laikų platumoje, mums tai tikrai nesunkiai įsisąmoninama. Vis dėlto verslai neretai būna suvokiami labiau kaip mašinos, todėl iš jų tikimasi nuolatinio greičio, o pauzės, refleksijos, vidinis augimas – numenkinami. Sakyčiau, tai toks verslo aplinkos atminties kultūros palikimas. Arba, paprasčiau sakant, verslo aplinkos memas.

Pirmoji mąstymo klaida, kuri šį įsitikinimą sustiprina – tai jog, tikslai yra lygu rodikliai. Rodikliai, tokie kaip apyvarta, klientų skaičius ir pan., yra reikalingi kaip ženklas, ar judame teisinga kryptimi, jie mums leidžia pasimatuoti. Bet jie nėra tikslas.

Norėdami atpainioti šias sąvokas, galime vėl žvilgtelti į gyvąsias sistemas. Veikiant jose yra svarbios kelios kryptys. Pirmoji, kokią vertę sukuri didesnei už save sistemai. Antroji – kokia vertė kuriama toje pačioje sistemoje. Pervedus į verslo kontekstą – kokią realią, ne įsivaizduojamą vertę sukuriame klientams? Kaip galime sukurti savipakankamą organizacijos kultūrą, tarsi asmenybių mokyklą, kurioje žmonės įgautų daugiau sąmoningumo, vidinės brandos ir paskui gebėtų pritaikyti naujus įgūdžius, kurti vertę kitur. Mašininio mąstymo organizacijose šių temų yra baiminamasi ar tiesiog vengiama.

Tvarus požiūris į psichiką

Šiuo metu daug kalbame apie tvarumą aplinkai, bet dar per mažai kalbame apie tvarumą mūsų psichikai, žmogaus gyvenimo kokybei. Tai taip pat yra vienas iš gyvosios sistemos principų, kurį integravus į organizacijas, pasieksime didžiulį, esminį lūžį.

Gyvosios sistemos principus galime taikyti kiekvienas asmeniškai, pergalvoję, iš kur kyla mūsų sprendimų, veiksmų intencijos. Ar jos yra orientuotos į didesnę perspektyvą ir kokybę, ar yra padiktuotos išorės spaudimo, noro kam nors ką nors įrodyti, o gal pateisinti savo neveiksnumą? O gal tiesiog esame vedami inercijos, ir mums trūksta įgūdžio stabtelti ir reflektuoti?

Verslai neretai būna suvokiami labiau kaip mašinos, todėl iš jų tikimasi nuolatinio greičio, o pauzės, refleksijos, vidinis augimas – numenkinami.

Noriu pasitelkti vieną visiems puikiai žinomą pavyzdį ne iš verslo pasaulio – tai plaukikės Rūtos Meilutytės istorija. Būdama vos dvidešimt dviejų ji padarė pauzę savo karjeroje, po kurios grįžo psichologiškai sutvirtėjusi ir ėmė vieną po kito skinti medalius.

Pati Rūta yra sakiusi, jog iš profesionalaus sporto ji pasitraukė, nes jautėsi palūžusi visų pirma psichologiškai, ją pasivijo daugybė neišspręstų, neapmąstytų dalykų.

AFP nuotr./Rūta Meilutytė.
AFP nuotr./Rūta Meilutytė.

Didelis psichologinis nuovargis dažnai veda prie to, kad prarandame prasmės suvokimą, imame savęs klausti, vardan ko visa tai darau. Jaučiu, jog Rūta grįžo suvokusi, jog jos tikslas tai ne čempionės medaliai (jie tik rodikliai), o galbūt nauja profesionalumo kokybė, teigiama įtaka šaliai, įkvepiantis pavyzdys jaunajai kartai, galiausiai, pasitenkinimas daryti geriausiai, ką gali, be noro kam nors įrodyti savo vertę.

Veikdami kaip gyvoji sistema, leisdami sau stabtelėti, reflektuoti, visuomet vėl grįšime į naują augimo etapą. Taip surėdyta gamta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Iliuzionistas Rokas Bernatonis priima iššūkį: degalų taupymo magija
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką