Prieš koncertą kalbėjomės su Petru Geniušu apie tai, kokį Schuberto veidą ši programa atskleis klausytojams, kaip gimė ilgai lauktas duetas su Borisu Brovtsynu ir kodėl Schuberto muzika, parašyta prieš beveik du šimtus metų, šiandien vis dar skamba taip artimai.
Koncertas vadinasi „Visa Schuberto visata“. Kokį Schuberto veidą, Jūsų manymu, ši programa atskleis klausytojams? Ir kaip Jūs pats apibūdintumėte jo visatą?
Man Schuberto visata – unikalus dalykas, tarsi vidinės maldos visata. Joje yra kažkoks neįtikėtinas intymumas, gylis, vidinis pasaulis. Programoje skambės skirtingų Schuberto kūrybos etapų kūriniai: Sonatą A-dur jis parašė vos dvidešimties metų, o Fantaziją – jau būdamas netoli mirties. Jo kelias buvo neilgas – gyveno tik 32 metus, – bet sukūrė neįtikėtinai daug ir įvairios muzikos. Tai visų pirma gili, intymi, nepaprastai poetiška muzika, kupina melodijų ir tarsi šokių „debesyse“.
O jei šią visatą reikėtų nutapyti – koks peizažas būtų Schuberto muzika?
Pirmiausia – stiprus šviesotamsos žaidimas. Tai primena vaikystę, kai net tragiški dalykai atrodo tarsi apšviesti mistinės šviesos. Man Schuberto muzika skamba kaip švelni tapyba, kurioje labai daug dėmesio skiriama būtent šviesotamsai – net jo šviesiuose kūriniuose visada yra liūdesio ir nostalgijos. Nerizikuočiau nurodyti vieno konkretaus tapytojo, bet kyla asociacijų su Botičeliu, Rembrandtu. Ir, be abejo, būtų daug gamtos – didieji Vienos miškai.
Kuo, Jūsų manymu, Schuberto kūriniai gali būti paveikūs ir patrauklūs šiandienos žmogui?
Muzikos prasme – tai dieviškai gražios melodijos, kurias mėgsta visi žmonės, ir šokio ritmai. Tad pirmiausia – muzikos absoliutus grožis. Kitas dalykas – ji pakylėja, sukelia katarsį, perkelia žmogų į amžiną, dangišką pasaulį ir paguodžia. Ir dar – duoda pavyzdį. Kai pagalvoji, koks sunkus buvo Schuberto gyvenimas, o jis vis tiek rašė neįtikėtinai šviesią, išradingą, švelnią muziką... Atrodo, kad kuo labiau sirgo, tuo geriau rašė. Tai rodo, kad žmogaus vidinis pasaulis yra svarbesnis už fizinę būklę ir kad žmoguje slypi ištisa visata. O Schubertas, kaip genialus kūrėjas, sugeba būti labai originalus ir atliepti tiesiai į širdį – atrodo, kad jis kalba su tavimi intymiai, tarsi kalbėtų tau vienam.
Šią programą skiria daugiau nei dešimtmetis Schuberto kūrybos – nuo ankstyvosios Sonatinos iki vėlyvosios Fantazijos. Kaip, Jūsų ausimis, per tą laiką keitėsi Schuberto muzikinė kalba?
Ji sudėtingėja. Schubertas nuo pat pradžių buvo genialus – viskas, ką jis rašė, tam laikui buvo labai originalu ir drąsu, bet muzika palaipsniui darėsi vis sudėtingesnė. Augo kompozicinis meistriškumas, ir gyvenimo pabaigoje parašyta Fantazija yra nepaprastai sudėtingas, techniškai klastingas atlikti kūrinys – ten tiek daug visokių pinklių, kad vienas netikslus ėjimas gali viską sugriauti. O ankstyvoji Sonata A-dur ir Sonatina d-moll yra paprastesnės, jose galima labiau atsipalaiduoti, bet ir jose jau aiškiai jaučiami Schuberto bruožai – pavyzdžiui, netikėti perėjimai nuo švelnaus muzikavimo į dramą.
Dar vienas dalykas, kodėl tai šiandien aktualu – visi daug, ir ne be reikalo, kalba apie psichinę sveikatą ir vienatvę. Kai Schubertui buvo 31-eri ir jis rašė Fantaziją, jau sunkiai sirgo, suprato gyvenimo trapumą, o muzika jam visada buvo savotiška terapija, paguoda, kurią jis perduoda ir kitiems. Atrodo, kad joje visada kalbama apie amžiną gyvenimą – tai mistinis grožis, ne fiziškas, o pakylėtas, lyg vyktų danguje.
Koncerte grosite kartu su Borisu Brovtsynu – žinau, kad esate grojęs su juo kvintete, o duete tai, atrodo, Jūsų pirmoji bendra programa. Kaip pavyko kurti bendrą kūrybinį dialogą?
Mes pažįstami iš seniau, mus sieja net tolimi giminystės (ne kraujo) ryšiai – jis vedęs mano brolio žmonos dukterėčią. Aš visada buvau neįtikėtinas jo gerbėjas ir laikau jį – ne aš vienas – vienu geriausių pasaulio smuikininkų, pripažintu atlikėjų elito dalimi. Jo paskutinė partnerė scenoje buvo ne kas kita, o Martha Argerich. Kartu pagroti norėjome jau seniai, bet dėl abiejų didžiulio užimtumo anksčiau nesusiklostė. Pirmoji proga kartu pagroti buvo kvintetas Eugenijaus Urbono atminimui. Muzikavome tada labai džiugiai ir pasižadėjome, kad, esant progai, būtinai grosime kartu vėl. Ir štai dabar – šis džiaugsmingas koncertas su Schuberto muzika – tiesiog virpu iš džiaugsmo! Kartu grojame nedažnai, tad kalbėjome, jog reikia pasirinkti kažką, kas mums patiems neįtikėtinai brangu. Tai seniai lauktas mūsų duetas.
Kuris programos kūrinys Jums pačiam yra ypatingiausias – ir kodėl?
Mums abiem su Borisu Fantazija yra viena iš didžiųjų gyvenimo muzikinių meilių. Ji – viena iš aukštikalnių, tikra Džomolungma smuiko ir fortepijono duetui, kur fortepijonas nėra tiesiog akompanimentas, o partija, turinti didžiulę reikšmę. Ši Fantazija – didžiulis delikatesas smuiko ir fortepijono sudėčiai, bet kartu ji techniškai labai sudėtinga ir kelia šventą siaubą atlikėjams. Jei pakalbėsi su pianistais ar smuikininkais, ši Fantazija bus įvardyta kaip vienas sudėtingiausių kūrinių smuikui ir fortepijonui – ir kartu vienas gražiausių. Kažkoks sapnas, kuriame švelnus charakteris pereina į visai kitokį. Nepaprastai įdomi vidinė kelionė.
Fantazija – centrinis programos kūrinys, bet mes ne mažiau mylime ir kitus skambėsiančius kūrinius, jų nenumenkindami. Schubertas parašė neįtikėtiną kiekį muzikos – sakoma, kad net perrašyti ją būtų sunku, tiek daug jis jos sukūrė.
***
Koncertas „Visa Schuberto visata“ su vienu žymiausių Lietuvos pianistų Petru Geniušu ir tarptautinį pripažinimą pelniusiu smuikininku Borisu Brovtsynu skambės rugpjūčio 4 d., antradienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Bilietus platina bilietai.lt. Daugiau informacijos apie festivalį – www.vilniausrotuse.lt.
Prisegti failai: Parsisiųsti visus
Kontaktinis asmuo:
Sandra Dastikienė
renginių vadybininkė
Vilniaus rotušė, VŠĮ
+37064840967
sandra.dastikiene@vilniausrotuse.lt
Pranešimą paskelbė: Vilniaus rotušė, VŠĮ