„Spėliojau, kada ir aš taip gyvensiu...“
Mūsų daugiabutis buvo pastatytas nekokybiškai. Plokštės kreivos, laiptinės durys – kone popierinės, o pati laiptinė...
Pasakodama apie tai, kaip kilo mintis atnaujinti būstą, Z. Remezienė prisipažįsta – viskas prasidėjo nuo žavėjimosi jau renovuotais daugiabučiais aplink.
„Praeidama pro modernizuotą namą vis pagalvodavau – kada ir aš taip gyvensiu? Mane tiesiog patraukė tas atnaujintų daugiabučių grožis. O štai mūsų daugiabutis buvo pastatytas nekokybiškai. Plokštės kreivos, laiptinės durys – kone popierinės, o pati laiptinė... Jeigu kas nors spręstų pagal laiptinės vaizdą apie namo gyventojus, kažin, ar būtų ką gero pasakęs. Aš nuolat galvojau – noriu gyventi gražiau, noriu mokėti mažiau už šildymą. Taip viskas ir prasidėjo“, – atsimena pašnekovė.
Taip pat skaitykite: Konkursą dėl atnaujinimo darbų skelbė 20 kartų
Arba už, arba nieko
„Kadangi mane labiausiai žavėjo modernizacija, nusprendžiau šio klausimo imtis iš esmės. Eidavau įkiekvieną butą ir klausiau: „Ar taip ir toliau gyvensime ir lauksime, kol namas sugrius, ar imsimės spręsti problemas?“ – pasakoja Z.Remezienė.
Bendravimas su visais 45 butų gyventojais užtruko nemažai laiko, tačiau tokia „investicija“ atsipirko – gyventojų susirinkimai buvo sklandūs: „Name buvo labai įdomus balsavimas atnaujinimo klausimais. Arba visi – 100 proc. – pritaria pasiūlymams, arba išvis nekelia rankų. Jokių „už“ ir „prieš“ tais pačiais klausimais nebuvo. Visi balsuodavo arba nebalsuodavo labai vieningai“, – šypsosi pašnekovė.
Nutarė keistis iš pagrindų
Tai, kas prasidėjo siekiant gražesnės aplinkos ir mažesnių sąskaitų už šildymą, išaugo į sprendimą atnaujinti daugiabutį ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.
„Pasirinkome ventiliuojamą fasadą. Juokaujame, kad patį brangiausią. Taip pat nusprendėme ne tik atnaujinti šilumos sistemą, bet karšto ir šalto vandens vamzdynus, kanalizaciją, elektros sistemą“, – vardija pašnekovė ir priduria, jog kartas nuo karto pasigirsdavo balsų, abejojančių, ar tokių didelių pokyčių tikrai reikia, bet visada viršų paimdavo dauguma gyventojų, apsisprendusių rimtam „remontui“.
Bendrijos pirmininkė neslepia, kad metus, kol buvo rengiami įvairūs dokumentai, investicijų planas, techninis projektas ir t. t., ji gyveno „budėjimo režimu“: „Nei dienos be skambučio. Arba man kas nors skambina, arba aš“, – atsimena pirmininkė. Prasidėjus atnaujinimo darbams, šiek tiek nepatogumų patyrė ir kiti gyventojai: „Modernizavomės iš esmės, tad buvo ir dulkių, ir triukšmo, į butus dažnai vaikščiodavo statybininkai, nes keitėme daug sistemų. Šiek tiek nepatogumų tikrai patyrėme“, – atvirai sako ponia Zofija.
Nė dienos be skambučio
Pasakodama apie tai, kaip pavyko suvaldyti visą modernizacijos procesą, pašnekovė iškart pasako, kad be pagalbos nebūtų išsivertusi: „Su dokumentais dirbti anksčiau neteko, tad labai pagelbėjo BETA specialistai. Visuomet galėjau pasitarti, pasiaiškinti. Sulaukiau tikrai labai geranoriškos pagalbos. O statybos procese labai gelbėjo valdyba, sudaryta iš 5 kaimynų, ir techninis prižiūrėtojas. Bendromis jėgomis viską pavyko padaryti tikrai puikiai“, – konstatuoja pirmininkė.
Ji pamini, kad pirmoji žiema modernizuotame name gyventojams kainavo daug pigiau negu anksčiau – sąskaitos už šildymą sumažėjo daugiau nei 40 proc.: „Aišku, kai kas mėgsta gyventi „karščiau“, tad jų sąskaitos nesumažėjo labai drastiškai. Bet aš, pavyzdžiui, už šildymą moku tris kartus mažiau.“
