Energetikos sektorius išlieka vienu didžiausių taršos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos šaltinių, tai klimato teisė būtent su atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra sieja energetikos sektoriaus dekarbonizacijos viltis. Toliau šiame straipsnyje aptarsiu, kaip atsinaujinančių išteklių energetika vertinama energetikos ir klimato kaitos kontekste. Taip pat, ieškodama labiau subalansuotos plėtros sprendimų, aptarsiu idėją taikyti in dubio pro futura kaip sprendimų priėmimo principą, kuris, esant abejonėms, skatintų siekti ilgalaikių tikslų.
Atsinaujinančių išteklių energetika kaip energetikos teisės dalykas
Energetika bendrai yra svarbi kiekvienos valstybės ekonomikos dalis, todėl energetikos teisė glaudžiai susijusi su valstybės interesais ir jos suvereniteto užtikrinimu. Todėl energetikos teisė visų pirma formavosi nacionalinės teisės rėmuose, apjungdama tiek viešosios, tiek privatinės teisės sritis. Energetika ne kartą yra tapusi geopolitinių galių įrankiu ir yra glaudžiai susijusi su nacionalinio saugumo interesais. Dėl to energetikos teisiniu reguliavimu sprendžiami konkretūs daugiabriauniai klausimai, kurie labai priklauso nuo konteksto. Tai vertinama, kaip viena iš priežasčių kodėl energetikos teisės doktrina formavosi pakankamai lėtai ir jai trūko brandumo. Energetikos teisės mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad energetikos teisė, skirtingai nuo aplinkosaugos teisės ir klimato teisės, neturėjo suformuluotų principų ir bandė juos formuluoti (Heffron ir kt. 2018, 40).
Vienas seniausių ir plačiai žinomų Adrian‘o Bradbrook‘o apibrėžimų energetikos teisė apibrėžia taip: teisių ir pareigų, susijusių su visų energijos šaltinių eksploatavimu, paskirstymas tarp asmenų, tarp asmenų ir vyriausybės bei tarp valstybių (Bradbrook 1996; Huhta 2024, 7). Pasak R. Pirstner-Ebner, energetikos teisė apima valstybės institucijų nustatytas taisykles, kurios konkrečiai reglamentuoja energijos ir energijos šaltinių naudojimą (kuris suprantamas kaip energijos vartojimas, gamyba, transportavimas ir tiekimas) ir nenaudojimą, t. y. energijos taupymą (Pirstner-Ebner, s.a., 19).
Pagrindines energijos šaltinių kategorijas sudaro iškastinis kuras (anglis, nafta ir dujos) ir mažai anglies dioksido išskiriantys energijos (Heffron ir Talus 2016). Atsinaujinančiųjų išteklių energija apibūdinama kaip energija iš šaltinių, kurie atsistato tokiu pačiu tempu kaip yra panaudojami (Woolley 2023, 6). Pagrindiniai atsinaujinančios energetikos šaltiniai yra saulė, vėjas, bangos, biomasė ir kita. Branduolinė energija nėra priskiriama prie atsinaujinančių išteklių energijos kategorijos, nors tokių svarstymų būta. ES teisėje atsinaujinančiųjų išteklių energija apibrėžiama Direktyvos 2018/2001 2 straipsnyje – tai atsinaujinančiųjų neiškastinių išteklių energija, kartu pateikiant tokių energijos šaltinių pavydžius. Tai tik parodo, kad dėl energijos šaltinių gausos energetikos teisė yra pakankamai fragmentuota.
Atsinaujinančios energijos šaltiniai pasižymi tuo, kad jų gamyba (ypač vėjo ir saulės energijos) yra nepastovi ir priklauso nuo oro sąlygų, o ištekliai nėra pervežami į kitas vietas (išskyrus biomasę), todėl gamyba ne visada atitinka esamų tinklų išdėstymą. Nors mažėjančios technologijų sąnaudos leidžia gaminti energiją namų ūkiams ir bendruomenėms, tačiau integraciją į rinkas ir tinklus dažnai trukdo infrastruktūra ir reguliavimo apribojimai (standartai, valdymo modeliai), sukurti iškastinio kuro naudojimui (Woolley 2023, 18). Taigi atsinaujinančiųjų išteklių energetikos reguliavimas turi paisyti energijos fizinių ypatumų, jeigu norima veikiančio teisinio reguliavimo.
Energetiką, kaip ir aplinkosaugą, SESV 4 straipsnio 2 dalis priskyrė pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, o jos 194 straipsnis nubrėžė ES energetikos politikos pagrindus. Skatinti atsinaujinančių energijos formų plėtojimą yra vienas ES energetikos politikos tikslų. Kiti tikslai apima energijos rinkos veikimo užtikrinimą, energijos tiekimo saugumo užtikrinimą bei energetikos tinklų sujungimą.
Pagrindinis ES teisės aktas atsinaujinančių išteklių srityje yra ES direktyva 2018/2001 (RED II), kurią keitė 2023 m. spalio 18 d direktyva (ES) 2023/2413 (toliau – RED III). RED III ženkliai padidina atsinaujinančių išteklių diegimo ambiciją, nustatydama ES mastu privalomą tikslą iki 2030 m. pasiekti bent 42,5 % atsinaujinančių išteklių dalį Sąjungos bendrame galutiniame energijos suvartojime (siekiant iki 45 %). Ji taip pat apibrėžia atsinaujinančių energijos projektų leidimų išdavimo procedūrų spartinimą ir aiškesnius terminus, įpareigoja valstybes nares nustatyti atsinaujinančių išteklių plėtros spartinimo zonas. Be to, RED III numato, kad atsinaujinančių išteklių projektai leidimų išdavimo procese paprastai laikomi viršesnio viešojo intereso projektais.
Kaip pabrėžia prof. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė, procedūrų pagreitinimas atsinaujinančių išteklių projektuose turi reikšti ne kontrolės atsisakymą, o aiškesnes taisykles, trumpesnius terminus ir institucijų atsakomybę spręsti laiku – ypač dabar, kai Europa, tarsi Guliveris grandinėse, vis dar jaučia energetinio saugumo priklausomybių pasekmes. Atsinaujinančios energetikos plėtra yra vienas svarbiausių būdų tas grandines silpninti, tačiau ji turi vykti taip, kad kartu būtų užtikrintas tinklų patikimumas, nepertraukiamas elektros tiekimas ir teisinis tikrumas (Paužaitė-Kulvinskienė ir kt. 2025).
Kartu RED III įgyvendinimas neįsivaizduojamas be tinkamo planavimo. Integruoti nacionaliniai energetikos ir klimato planai, kuriuos valstybės narės rengia pagal Reglamentą (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo (toliau – Valdymo reglamentas), yra svarbus instrumentas siekiant atsinaujinančių išteklių energijos tikslų. Apskritai Valdymo reglamentas skirtas sujungti ir nuosekliai koordinuoti energetikos ir klimato politikos tikslus, priemones bei jų įgyvendinimo stebėseną.
Be abejonės, svarbu ne tik priimti teisės aktus, bet ir užtikrinti, kad jie būtų tinkamai vykdomi ir pasiektų iškeltus tikslus, o tai priklauso tiek nuo institucijų veiklos kokybės, tiek nuo bendros teisinės kultūros. Šio konteksto suvokimui buvo atlikti moksliniai interviu su energetikos sektoriaus dalyviais ir politikos formuotojais, kurie išryškino kelias kryptis. Pirma, respondentai pabrėžė bendrųjų teisės ir teisėkūros principų taikymo svarbą atsinaujinančių išteklių energetikos srityje. Šias nuomones galima apibendrinti taip: teisės aktai turi būti taikomi vienodai skirtingiems sektoriaus dalyviams, teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktai neturi būti pernelyg dažnai keičiami, turi būti suteiktas laikas pasirengti pokyčiams, paisoma teisėtų lūkesčių principo. Taip pat akcentuota teisės aktų galiojimo laike taisyklių reikšmė, ypač kai pradėtos procedūros (pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimas) vėliau papildomos naujais reikalavimais. Antra, išskirti labiau specifiniai atsinaujinančių išteklių energetikos klausimai. Respondentai pabrėžė pasirengimą įgyvendinti naują RED III direktyvą. Ši direktyva numato naują instrumentą – paspartintas atsinaujinančių išteklių energijos plėtros zonas, tačiau jos dar nėra patvirtintos, todėl neaiškus jų poveikis. Taip pat minėta infrastruktūros atnaujinimo ir plėtros svarba. Kaip svarbūs išskirti paskatų investuoti į atsinaujinančią energetiką išlaikymo klausimai, kurie apima tiek aiškesnių konkurencijos taisyklių tarp viešo ir privataus sektoriaus poreikį, tiek ilgalaikių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo poreikį. Be to, kritiškai vertinta politikos formuotojų laikysena: gaminančių vartotojų, įsirengusių saulės elektrines, modelis kritikuojamas ir kartu vengiama priimti sprendimus. Bendrai išsakyti pastebėjimai susiję ne tiek su poreikiu keisti teisės aktus, bet labiau su poreikiu užtikrinti veiksmingesnį įgyvendinimą. Aptartos praktinės įžvalgos svarbios ne tik energetikos teisės įgyvendinimo, bet ir klimato teisės perspektyvoje.
Atsinaujinančių išteklių energetika klimato teisės perspektyvoje
Žmonija susiduria su globaliu klimato kaitos reiškiniu, kuris reikalauja suderintų ir į ateitį orientuotų valstybių narių veiksmų. Klimato kaitos darbotvarkė nuosekliai formavosi tarptautinių susitarimų pagrindu – valstybės, prisiimdamos bendrus įsipareigojimus, kūrė bendrą kryptį, kaip mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir prisitaikyti prie neišvengiamų pokyčių. Ši tarptautinė architektūra sustiprėjo priėmus Paryžiaus susitarimą, kurio pagrindinis tikslas – išlaikyti pasaulinės vidutinės temperatūros kilimą „gerokai mažesnį nei 2 °C“, palyginti su iki pramoniniu lygiu, ir dėti pastangas riboti jį iki 1,5 °C.
Ilgai lauktoje Tarptautinio Teisingumo Teismo 2025 m. liepos 23 d. patariamojoje nuomonėje dėl valstybių pareigos klimato kaitos atžvilgiu (toliau – TTT patariamoji nuomonė) pateikta išsami klimato teisės šaltinių apžvalga ir padėti pagrindai valstybių atsakomybei už neveikimą klimato kaitos srityje („Obligations of States in respect of Climate Change“, s.a.). Nors ši patariamoji nuomonė nėra teisiškai privaloma, jos autoritetas gali paveikti valstybių klimato politiką, ypač dabar, kai daugelis vyriausybių, o kartu ir verslo įmonių, atrodo, atsitraukia nuo savo įsipareigojimų (Kerbrat ir Maljean-Dubois, s.a.).
Bendrai energijos gamyba ir naudojimas, remiantis Tarpvyriausybine klimato kaitos komisija (IPCC), sudaro daugiau nei du trečdalius pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Dėl to energetika turi būti bet kokio klimato sprendimo pagrindas.
Atsinaujinančių išteklių energetika laikoma „gyvybiškai svarbiu klimato problemos sprendimo pagrindu“ (Perea-Moreno 2021). Nors atsinaujinanti energetika tiesiogiai neminima Paryžiaus susitarime, ji vieną kartą paminėta sprendimo, kuriuo susitarimas buvo patvirtintas, preambulėje. 28-ojoje JT klimato kaitos konferencijoje (COP28) šalys susitarė siekti iki 2030 m. pasauliniu mastu patrigubinti atsinaujinančios energijos gamybos pajėgumus. Europos klimato įstatymas nustatė klimato neutralumo iki 2050 m. tikslą ir preambulėje pabrėžė būtinybę pereiti prie „energetikos sistemos, grindžiamos atsinaujinančių energijos išteklių diegimu“. Taigi atsinaujinančių išteklių energetika tampa viena svarbiausių priemonių dekarbonizuoti energetikos sektorių ir kartu tampa sritimi, kuriame energetikos teisės ir klimato teisės tikslai labiausia sutampa. Šią sankirtą gerai iliustruoja RED II direktyva, kurioje apsijungia klimato ir energetikos sritis politikos priemonės.
Sprendimo priėmimo būdas – in dubio pro futura
Atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra patenka į dviejų skirtingų teisės sričių – energetikos teisės ir klimato teisės „įtakos zonas“, kurios skiriasi reguliavimo tikslais bei taikomomis priemonėmis. Pavyzdžiui, klimato teisės požiūriu atsinaujinančios energetikos projektas vertinamas kaip šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo priemonė, o energetikos teisė nustato praktines jo įgyvendinimo taisykles – kaip ir kokiomis sąlygomis jis prijungiamas prie elektros tinklų, kur gali būti vystomas ir kokie leidimai jam būtini.
Kita vertus, klimato ir energetikos reguliavimas yra ir pakankamai persipynęs. RED III didinamas atsinaujinančių išteklių energijos dalies tikslas ir preambulėje šio tikslo didinimas siejamas su ŠESD mažinimo tikslais ir klimato neutralumo kryptimi. Šia prasme RED III gali būti laikoma net „dvigubos paskirties aktu“, kuriuo realizuojamas tiek klimato, tiek energetikos srities reguliavimas.
Gebėjimas priimti subalansuotus sprendimus dėl atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros yra itin svarbus, nepaisant sudėtingo teisinio reguliavimo. Juk be energetikos ir klimato teisės nuostatų tenka taikyti nuostatas iš konstitucinės, administracinės, aplinkosaugos, investicijų, mokesčių teisės sričių. Tačiau toks fragmentiškumas kaip tik turėtų skatinti ieškoti bendresnių sprendimų, susijusių su atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra.
Energetikos teisės doktrinoje žinoma energetikos trilemos koncepcija, kuri reiškia, kad priimant sprendžiant energetikos teisėkūros ir politikos formavimo klausimus yra derinami trys tarpusavyje konkuruojantys tikslai. Literatūroje šie tikslai skirtingai įvardijami skirtingai, tačiau juos išskyriau į dvi grupes: platūs (politika, ekonomika ir aplinka) ir siauri (energetinis saugumas, ekonominis efektyvumas ir aplinkos tvarumas) (Žilinskienė 2025). Siauresnė trilemos tikslų formuluotė aiškiau yra labiau atspindi energetikos sektoriaus specifiką ir yra labiau pritaikoma praktikoje. Nors trilemos tikslus reikia balansuoti tarpusavyje, tačiau praktikoje kyla dilemos paties tikslo viduje (pvz., dėl plataus ir nevienareikšmiško energetinio saugumo tikslo apibrėžimo). Energetikos trilema dažniau pasitelkiama norint įvertinti naują technologiją, tokią kaip CO₂ surinkimas ir saugojimas (Fleming 2019), o konkretesniais atvejais jos pritaikomumas mažėja.
Energetikos trilemos naudingumas priimant ir pagrindžiant energetikos teisės ir politikos formavimo sprendimus yra ribotas, todėl yra poreikį tobulinti sprendimų priėmimo būdus. Tikslinga įvertinti in dubio pro futura kaip sprendimų priėmimo būdo (ar principo) tinkamumą.
Pačia bendriausia prasme lotyniška formuluotė in dubio reiškia „esant abejonių“. Todėl visas posakis in dubio pro futura turėtų orientuoti sprendimų priėmėją, pasirinkti tokį sprendimą, kai teisė leidžia kelis pagrįstus variantus, kuris labiausiai atitinka ilgalaikius tikslus ir ateities kartų interesus.
Idėja vertinti in dubio pro futura kaip sprendimų priėmimo principą kilo dėl dviejų priežasčių. Pirma, ši idėja nėra plačiai pripažinta ir normatyviškai įtvirtinta, todėl jos analizė yra nauja ir aktuali. Antra, ji nėra visiškai nežinoma: pastaraisiais metais atsiranda tiek akademinėje diskusijoje, tiek profesiniuose teisėjų bendruomenės formatuose, o tai didina jos taikymo perspektyvas ir praktinį aktualumą. Pavyzdžiui, Europos administracinių teismų teisėjų asociacijos aplinkos teisės darbo grupė 2023 m. Nansi surengė seminarą tema „In dubio pro futuro: Protection of Future Generations in Public Law“, kuriame vartota in dubio pro futura koncepcija. Akademinėje plotmėje in dubio pro futura idėją aptarė C. Bublitz, siūlydamas ją suprasti kaip subsidiarų sprendimų priėmimo kriterijų tais atvejais, kai po visų įprastų aiškinimo ir vertinimo žingsnių išlieka tikras teisinis neapibrėžtumas ir keli vienodai teisėti sprendimo variantai.
Esant abejonei, kai teisė nesuteikia vieno „teisingo“ atsakymo, o leidžia kelis vienodai priimtinus sprendimus, C. Bublitz nuomone, teismas turėtų rinktis tą, kuris yra palankiausias žmonijos ateičiai ir išsaugo faktines prielaidas naudotis pagrindinėmis teisėmis. C. Bublitz pateikia in dubio pro futura analogiją su in dubio pro reo. Šį siūlymą norėčiau papildyti in dubio pro natura principu, kylančiu iš konstitucinės teisės į švarią aplinką ir kai nekenksmingumas yra būtina sąlyga, kad būtų leidžiama naudoti bet kokią technologiją, kuri gali turėti neigiamą poveikį aplinkai (de Sadeleer, 2012, p. 5). Per in dubio pro natura principo įtraukimą energetikos teisę galima priartinti prie aplinkosaugos teisės. Visgi principas in dubio pro natura nėra plačiai naudojamas ir universaliai pripažįstamas kaip toks kitų aplinkosaugos teisės mokslininkų.
In dubio pro futura graži ir reikalinga idėja, nes ji skatina per teisę mąstyti apie ateitį ir, esant abejonių, sprendimus orientuoja į tai, kad visuomeninės naudos rezultatai būtų prieinami ne tik dabartyje, bet ir ateityje.
Bendrai in dubio pro futura sietina su Jungtinių Tautų organizacijos rėmuose išplėtota tvaraus vystymosi koncepcija. 1987 m. Brundtlando ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ tvarus vystymasis apibrėžtas kaip „vystymasis, kuris patenkina dabarties kartos poreikius, tuo pačiu nepablogindamas gyvenimo sąlygų ateities kartoms“. TTT patariamosios nuomonės 181 punkte pasisakė, kad tvaraus vystymosi principas yra įtvirtintas klimato kaitos sutartyse, tačiau jis pats savaime nesukuria valstybėms konkrečių teisių ir pareigų, tačiau padeda aiškinti įsipareigojimus pagal klimato kaitos sutartis. Be to, tvarus vystymasis yra vienas iš ES ilgalaikių tikslų, įtvirtintų Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalyje.
TTT patariamojoje nuomonėje pasisakė, kad klimato kaitos sutartyse įtvirtinamos teisingumo ir teisingumo tarp kartų (angl. intergenerational equity) sąvokos, o teisingumo tarp kartų svarba klimato kaitos įsipareigojimų atžvilgiu yra neginčytina (155, 182 punktai). Teisingumas tarp kartų išreiškia idėją, kad dabartinė karta yra žmonijos patikėtinė, kuriai pavesta išsaugoti orias gyvenimo sąlygas ir perduoti jas ateities kartoms (156 punktas). Teismas išreiškė nuomonę (157 punktas), kad teisingumas tarp kartų yra teisingumo plačiąja prasme išraiška, todėl jis turi tokią pačią teisinę reikšmę kaip gairė aiškinant taikytinas teisės normas. Atitinkamai, teisingumo tarp kartų samprata turi būti taikoma infra legem – neperkeliant ir neperžengiant taikytinos teisės ribų. Deramas dėmesys ateities kartų interesams ir ilgalaikėms veiksmų pasekmėms yra teisingumo aspektai, į kuriuos būtina atsižvelgti, kai valstybės svarsto, priima ir įgyvendina politiką bei priemones, vykdydamos savo įsipareigojimus pagal atitinkamas sutartis ir paprotinę tarptautinę teisę. Teismas taip pat pasisakė, kad pareiga užkirsti kelią reikšmingai žalai aplinkai taip pat taikoma ir klimato sistemai, kuri yra neatskiriama ir gyvybiškai svarbi aplinkos dalis, todėl ji turi būti saugoma dabarties ir ateities kartų labui.
Teisingumo tarp kartų koncepcija neapsiriboja tik tarptautinės teisės šaltiniais, ji randa vietos ir valstybių konstitucijose. Pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucija (Pagrindinis įstatymas) buvo papildyta 20a straipsniu, kuriame valstybes pareiga saugoti gyvybės ir gamtos pagrindus atliekama atsižvelgiant ir į „savo atsakomybę ateities kartoms“ („Basic Law for the Federal Republic of Germany“, s.a.) .
Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis, dažnai cituojama kaip „Neubauer ir kt. prieš Vokietiją“, reikšminga tuo, kad joje Teismas rėmėsi ir Pagrindinio įstatymo 20a straipsniu, įtvirtinančiu valstybės pareigą saugoti gyvybės natūralius pagrindus „atsižvelgiant į atsakomybę ateities kartoms“, ir šią nuostatą aiškino klimato kaitos kontekste. Teismas vertino, kaip 20a straipsnis konstituciškai įpareigoja valstybę imtis klimato apsaugos veiksmų ir kaip emisijų mažinimo našta turi būti paskirstyta taip, kad nebūtų neproporcingai perkelta į ateitį, taip iš anksto suvaržant būsimų kartų laisves (Bundesverfassungsgericht 2021).
Apibendrinant galime teigti, kad tarptautinėje ir konstitucinėje teisėje pradėtas pripažinti teisingumo tarp kartų principas, kurio vektorius nukreiptas į tas kartas, kurių dar nėra, o tai rodo interesą priimti į tolimesnę ateitį nukreiptus sprendimus.
Visgi ateities dimensija išlieka neapibrėžta ir tai gali būti rimtas trūkumas sprendimų priėmimo in dubio pro futura būdu įgyvendinamumui. Kokios ateities – 20, 100 ar 300 metų – scenarijai turi būti vertinami? Į trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus orientuoti sprendimai gali turėti gana skirtingas pasekmes, todėl gana svarbus tampa prioriteto parinkimo klausimas. Šiuo metu nėra praktiškai suformuluotų gairių, kurie leistų nagrinėti skirtingus scenarijus pagal apibrėžtus skirtingas ateities dimensijas. Tačiau jeigu in dubio pro futura būtų pasitelktas sprendžiant ginčą dėl atsinaujinančių išteklių energetikos vystymo tam tikroje valstybės teritorijoje, skirtųsi vertinimas 5 ar 20 metų perspektyvoje.
Šio metodo trūkumas, kad kuo tolimesnė ateitis, tuo sunkiau įvertinti pasekmes, nes didėja ir galimų scenarijų laukas. Klimato teisė turi aiškų emisijų mažinimo tikslą, tačiau jau energetikos teisėje tikslai tampa daugiabriauniai – reikia rūpintis energetiniu saugumu, infrastruktūra, rinkos veikimu, atsinaujinančių išteklių integracija.
Kitas svarbus klausimas – kieno ateitis turėtų būtų vertinama. Asmens, asmenų grupės, miesto, bendruomenės, valstybės ar žmonijos? Vertinant iš klimato teisės perspektyvos, turbūt turėtume kalbėti apie poveikį žmonijai ir priklausomai nuo klausimo – atskiroms valstybėms. Dabartinės kartos solidarumas su ateities kartomis yra pageidautinas siekiant ateities tikslų. Problematiška būtų, jeigu dabartinės kartos patirtų didesnio masto apribojimus ateities kartų vardan. Tai keltų sekančius klausimus dėl tokių sprendimų legitimumo.
Sprendimų priėmimo in dubio pro futura būdas būtų veiksmingas tada, kai galėtų atsižvelgiant į visuomeninę naudą padėti apsispręsti dėl labiausia ateities interesus atitinkančio sprendimo. Jis turėtų vertinti ekonominės veiklos plėtrą, geopolitinius aspektus, energetinio saugumo ir kitus reikalavimus. Jeigu į sprendimų priėmimą toks vertinimas nebus įtrauktas, šis principas taps praktiškai automatiniu dekarbonizacijos priemonių patvirtinimu.
Principas in dubio pro futura kaip toks nėra suformuluotas ir taikomas Lietuvoje teisėje. Visgi tai nereiškia, kad teismai priimdami sprendimus nevertina ilgalaikių ir trumpalaikių sprendimų pasekmių. Vienas tokių pavyzdžių, Lietuvos Respublikos konstitucinė byla dėl saulės šviesos energijos elektrinių suminės įrengtosios galios ribojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, s.a.).
Byloje buvo vertinamas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) 13 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos konstitucingumas: pagal ją bendra (suminė) saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji galia negali viršyti 2 GW. Be to, AIEĮ buvo reglamentuota, kaip skaičiuojama 2 GW galia bei aptarti institucijų veiksmai pasiekus minėtą ribą. 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino AIEĮ 13 straipsnio 10 dalį prieštaraujančia Konstitucijai dėl to, kad joje nebuvo sureguliuota tų asmenų ūkinė veikla, kurie buvo pradėję saulės elektrinių įrengimo procesą, tačiau vėliau dėl nustatytos suminės galios ribos nebegalėjo jo užbaigti Svarbu tai, kad Konstitucinis Teismas šio ribojimo nepripažino neteisėtu per se – priešingai, jis patvirtino valstybės teisę nustatyti atsinaujinančių išteklių energijos pajėgumų ribojimus.
Konstitucinio Teismo nutarime buvo identifikuota teigiama atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros nauda ilgalaikiam klimato kaitos švelninimo tikslui. Konstitucinis Teismas pasisakė, kad elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtra padeda sumažinti iškastinio kuro naudojimą ir jo sukeltą aplinkos taršą, taip pat didina valstybės energetinį nepriklausomumą (mažina priklausomybę nuo energijos importo), taigi padeda užtikrinti viešąjį interesą. Tokio ilgalaikio tikslo pripažinimas turėtų suponuoti nuomonę, kad ribojimai neturi būti pateisinti. Visgi, Konstitucinis Teismas tokį ribojimą pateisino ir jo motyvacija sietina su energetikos teisės tikslų, ypatingai energetinio saugumo tikslo, pasiekimu. Teismas vertino, kad „Lietuvoje neįprastai greitai augant saulės šviesos energijos elektrinių numatomai įrengtajai galiai ir dėl to kilus rizikai, kad Lietuvos elektros energetikos sistema bus perpildyta šia technologija, buvo siekiama užtikrinti patikimą ir saugų elektros energijos tinklo funkcionavimą ir nepertraukiamą elektros energijos tiekimą“. Šie aspektai dėl plačios energetinio saugumo sąvokos gali būti aiškinami ir kaip skirtingos energetinio saugumo dimensijos (Žilinskienė 2025). Taigi nesuteikus prioriteto ilgalaikių klimato kaitos švelninimo tikslų pasiekimui, buvo pateisintas saulės elektrinių plėtros ribojimas. Naujų saulės elektrinių plėtros ribojimas buvo įvertintas kaip laikina priemonė. Manytina, kad tai viena priežasčių, kodėl teismas paties ribojimo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai tik parodo, kokia svarbi yra laiko dimensija – trumpalaikių ir ilgalaikių tikslų derinimas, priemonių laikinumas – priimant sprendimus, kurie formuoja energetikos sistemos pagrindus.
In dubio pro futura požiūris galėtų skatinti ypač atidžiai įvertinti, ar atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros ribojimai yra tikrai būtini ir proporcingi. Svarbu atskirti, ar ribojimo priežastys iš tiesų yra objektyviai trumpalaikės (pvz., susijusios su esama tinklų būkle), ir kartu įvertinti, kokios yra tinklų modernizavimo perspektyvos, terminai bei alternatyvos. Juk daugelis tinklų buvo statyti gerokai anksčiau ir iš esmės nebuvo pritaikyti intensyviai, decentralizuotai ir nepastoviai atsinaujinančių išteklių gamybai integruoti.
Sprendimų in dubio pro futura priėmimo būdas galėtų būti naudojamas siekiant tvarumo ir ilgalaikių visuomenei naudingų tikslų, tačiau šiuo metu jis atrodo pernelyg teorinis ir jam trūksta praktinio pritaikomumo. Iš atsinaujinančių išteklių energetikos perspektyvos, sprendimų priėmimas in dubio pro futura prisidėtų prie geresnio energetikos ir klimato teisės tikslų derinimo bei turėtų šalinti nebūtinus atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros ribojimus.
Šis straipsnis yra dalis projekto „Teisinės sistemos akceleravimas skatinant perėjimą prie atsinaujinančių išteklių energijos – in dubio pro futura“, kurį finansuoja Lietuvos mokslų taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-85.
