Dabartinė situacija dar kartą primena, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką, elektra varomus automobilius ar žiedinę ekonomiką nėra tik aplinkosaugos ar technologinės pažangos klausimas.
Priklausomybė nuo naftos nesumažėjo
Nors tiek Lietuva, tiek Europa priklausomybę nuo rusiškų gamtinių išteklių sumažino iki minimumo, struktūrinė priklausomybė nuo importo iš kitų šalių, kaip rodo dabartinė situacija, niekur nedingo. Lietuvoje bendras degalų suvartojimas šalies mastu išlieka didžiausias tarp Baltijos valstybių - vienam gyventojui tenka apie 3,6 litro degalų per dieną. Negana to, degalų suvartojimas kasmet auga, skirtingai nuo tendencijų Šiaurės šalyse, kur pastebima degalų suvartojimo mažėjimo tendencija.
Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka 589 automobiliai – tai vienas aukščiausių rodiklių ES. Per pastaruosius penkerius metus automobilių skaičius išaugo daugiau nei dešimtadaliu, o beveik kas trečias automobilis yra senesnis nei 20 metų. Be to, 65 proc. visų lengvųjų automobilių Lietuvoje yra varomi dyzelinu.
Ir nors dabartinis kuro kainų šuolis smarkiai padidino elektromobilių patrauklumą („Swedbank“ duomenimis, daugiau nei pusė šįmet banko finansuotų automobilių yra ekologiški), kol kas jų dalis išlieka itin maža. Skaičiuojama, elektromobilių užimama parko dalis Lietuvoje vis dar sudaro tik apie 2 proc.
Didelis taršių automobilių skaičius ateinantį dešimtmetį gali lemti ne tik didesnį pažeidžiamumą reaguojant į pasaulinius degalų kainų svyravimus, bet ir papildomas valstybės išlaidas, kai tenka priimti skubotus sprendimus. Negana to, įsipareigojimai kovoje su klimato kaita reiškia, kad ateityje teks pirkti ir taršos leidimus. Plečiant apyvartinių taršos leidimų sistemą, planuojama, kad nuo 2028 m. į ją bus įtraukti ir degalų tiekėjai, o tai neišvengiamai didins kuro kainą. Todėl žalioji transformacija yra būtina ne tik siekiant išvengti finansinių sankcijų valstybės lygmeniu, bet ir norint kiek įmanoma sumažinti būsimą kainų spaudimą gyventojams.
Investicijų į atsinaujinančią energetiką – negana
Tiesa, per pastaruosius kelerius metus Lietuva padarė svarbių žingsnių mažindama energetinę priklausomybę. Šiuo metu daugiau nei 50 proc. visos reikalingos elektros energijos Lietuvoje pasigaminame iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kai 2022 m. šis rodiklis siekė vos 15 proc. Tokiu sparčiu progresu per tokį trumpą laiką negali pasigirti jokia kita Europos šalis.
Dėl sparčiai augančios vietinės elektros gamybos iš atsinaujinančių šaltinių Lietuva šiandien yra mažiau priklausoma nuo importo, todėl rizika elektros kainoms pakilti iki rekordinių aukštumų yra mažesnė nei 2022 metais. Nepaisant to, vien atsinaujinančios energetikos šaltinių negana - reikia ir investicijų į tinklą, elektros kaupimą ar mažus branduolinius reaktorius, kad pavyktų energiją balansuoti, kai nešviečia saulė ar nepučia vėjas.
Deja, šaltuoju metų periodu, gamtinės dujos vis dar užima svarbią rolę elektros tinklo balansavime. Kitaip sakant, jeigu gamtinės dujos yra brangios, o jų reikia balansavimui, tai kelia ir bendrą elektros kainą šalyje. Nuo karo Artimuosiuose Rytuose pradžios, gamtinių dujų kainos išaugo maždaug per pusę. Net jei trapios paliaubos tęsis, konflikto metu buvo smarkiai apgadinta dujų gavybos ir jos tiekimo infrastruktūra, todėl tiekimo grįžimas į prieš karą buvusį lygį gali trukti ne vienerius metus.
Ne mažiau svarbi ir pramonė. Gamtinės dujos, kurios daliai gyventojų svarbios šildymo sezono metu, dar didesnėmis apimtimis naudojamos pramonėje – trąšų, stiklo, chemijos ar plastikų gamyboje. Šiuose sektoriuose dujos dažnai naudojamos dėl labai aukštų temperatūrų ar specifinių technologinių procesų, todėl jų pakeitimas kitais energijos šaltiniais vyksta gerokai lėčiau. Investicijos į tokias technologijas dažnai reikalauja ir valstybės paramos bei ilgalaikės strategijos.
Žiedinės ekonomikos svarba
Lietuva išlieka stipriai priklausoma ir nuo importuojamų žaliavų – aliuminio, plieno, vario ar kitų pramonėje naudojamų medžiagų. Tai taip pat reiškia pažeidžiamumą tiekimo sutrikimų metu. Žiedinės ekonomikos vystymas šią priklausomybę galėtų reikšmingai sumažinti, nes efektyvesnis perdirbimas ir pakartotinis naudojimas leistų dalį žaliavų „susigrąžinti“ vietoje.
Vis dėlto šiuo metu vis dar vyrauja linijinis modelis, kai ištekliai panaudojami ir galiausiai išmetami. Praktikoje tai reiškia, kad net ir sugedę ar nebereikalingi daiktai, pavyzdžiui, telefonai ar drabužiai, dažnai tampa atliekomis, nors jų medžiagas būtų galima panaudoti dar kartą. Tai ne tik didina taršą, bet ir reiškia, kad prarandame vertingas žaliavas, kurias vėliau turime importuoti iš naujo.
Tačiau pažanga išlieka lėta. ES pakartotinai panaudojama arba perdirbama apie 12 proc. visų medžiagų, o Lietuvoje – tik apie 4 procentus. Per pastarąjį dešimtmetį situacija beveik nesikeitė, o tai rodo gilesnes problemas: nepakankamai išvystytą perdirbimo infrastruktūrą, ribotą gyventojų švietimą ir standartus, kurie vis dar nėra pritaikyti antrinių žaliavų naudojimui.
Žalioji transformacija – ne pasirinkimas, o būtinybė
Tvarūs sprendimai, tokie kaip atsinaujinanti energetika ar elektra varomi automobiliai, vis dar dažnai skamba kaip tie, kuriuos būtų „gerai turėti“. Tačiau dabartinė situacija dar kartą primena, kad tai nėra tik aplinkosaugos ar technologinės pažangos klausimas. Tai ir būdas sumažinti mūsų pažeidžiamumą.
Nors tokios investicijos reikalauja didesnių išankstinių išlaidų, ilgainiui jos gali padėti išvengti nuolatinių skubotų sprendimų kiekvienos krizės metu. Dar svarbiau – jos padėtų apsaugoti nuo pasikartojančių sukrėtimų ir mažintų infliacines rizikas.
