Kas tas „Nord Stream 2” ir kodėl tai svarbu
„Nord Stream 2” yra vienas iš vadinamųjų Rusijos „aplinkkelio” projektų, įgyvendinamų pagal 2003 m. patvirtintą energetikos strategiją. Vienas iš strateginių tikslų yra tarpvalstybinių dujų sistemų, aplenkiančių tranzito šalis, kūrimas. Tai taikoma ne tik Ukrainai, bet ir kitoms valstybėms. Dujos iš Sibiro visuomet tekėjo per Ukrainos ir buvusios Čekoslovakijos teritoriją. Rusija siekia sumažinti tranzitą per Ukrainą. Jie teigia, kad Ukraina turi tranzito monopoliją, bet tai netiesa. Taip buvo 1990 metais, tačiau Rusijos nutiesti nauji dujotiekiai situaciją smarkiai pakeitė – iš Ukrainos tranzito monopolijos nieko neliko.
Rusija, siekdama dominuoti dujų tiekimo srityje, bandys paveikti Vakarų energetikos rinką, ją pertvarkyti, pakeisti naudojamo kuro rūšių proporcijas.
2016 m. Europos Sąjunga 46 proc. visų į Europą eksportuojamų dujų gavo per Ukrainos dujų perdavimo sistemą, tuo tarpu 1990 m. – 100 proc. 1999 m. Rusija nutiesė „Jamalas–Europa” dujotiekį, vėliau – „The Blue Stream“ (2003 m.) ir „Nord Stream“ (2011 m.). Dėl šios priežasties Ukraina nebeturi tranzito monopolijos. Priešingai: maršrutų įvairinimo požiūriu, šiandien vyrauja gana optimali Europos aprūpinimo dujomis iš Rytų pusiausvyra. Tuo pačiu Rusijos kaip dujų tiekėjo monopolija nė kiek nesumažėjo ir „Nord Stream 2“ projektas ją tik sustiprins.
Kodėl tai kenkia Ukrainai
Jei dujų tranzitas per Ukrainą išnyktų, Ukraina netektų 2–3 mlrd. JAV dolerių pajamų per metus. Rusiškos dujos tampa preke Europai vien dėl Ukrainos dujų transportavimo sistemos, todėl Vokietijos sutikimas įgyvendinti „Nord Stream 2” projektą padeda Rusijai stiprinti infrastruktūrą ir kenkti Ukrainos ekonomikai. 2–3 mlrd. JAV dolerių netektis nesužlugdys Ukrainos ekonomikos, bet tai būtų juntamas smūgis.
Taigi, kas vyksta? ES mums teikia finansinę paramą ir šiuo atžvilgiu Vokietija yra didžiausia donorė – jos finansinė parama Ukrainai siekia 110 mln. Eur kasmet. Vokietijai palaikant „Nord Stream 2“, prarastume 2–3 mlrd. JAV dolerių. Kyla klausimas: kokią partnerystę turime su ES, jei ji negali sustabdyti šio antiukrainietiško ir antieuropietiško projekto, bet vietoj to leidžia grupelei privačių įmonių diktuoti politiką?
Ką Ukraina turėtų daryti su savo dujų transportavimo sistema? Jos pajėgumai nebebus reikalingi užbaigus „Nord Stream 2”. Vokietijos valdžia laikosi pozicijos, kad tranzitas per Ukrainą turi būti išsaugotas. „Gazprom” į tai atsižvelgia ir „dosniai“ žada palikti 10–15 mlrd. kub. m. tranzito per metus. Vis dėlto esami dujų perdavimo sistemos pajėgumai tokiu atveju tampa nereikalingi ir nebeaišku, ką su jais daryti ateityje. Kai yra tam tikras tranzito kiekis, vykdomas tam tikras darbas, bet nėra tranzito, kas mokės už sistemos priežiūrą?
Be to, ES veiksmai (ar greičiau jų nebuvimas) „Nord Stream 2“ projekto vystymo kontekste pažeidžia ES-Ukrainos asociacijos sutarties 274 straipsnį, pagal kurį rengiamos abipusės konsultacijos dėl ilgalaikių energetikos infrastruktūros vystymo projektų ir programų. Šis straipsnis taip pat teigia, kad šalys naudos viena kitos pajėgumus tam, kad išspręstų savo energetikos problemas. Ukraina naudojasi kaimyninių šalių priemonėmis, siekdama tiekti dujas priešinga kryptimi. Ar Europai reikia papildomų tranzito pajėgumų? Iš tikrųjų ne, Ukrainos dujų perdavimo sistemoje yra laisvų pajėgumų, beveik prilygstančių planuojamojo „Nord Stream 2” pajėgumams. Mūsų pajėgumai siekia 142 mlrd. kub. m per metus. 2017 m. per Ukrainą buvo pergabenta 93,3 mlrd. kub. m. dujų – laisvi siekė beveik 50 mlrd. kub. m. Tokia turėtų būti Briuselio logika: pirmiausia pripildykime Ukrainos dujų perdavimo sistemą ir, jei atsirastų trūkumas ar dujų paklausa ES išaugtų, tuomet leisime tiesti „Nord Stream 2”.
Kodėl projektas kenkia Europos Sąjungai
Jei Ukraina nebebus tranzito šalis ir Rusija įgyvendins „Turkish Stream“ dujotiekio projektą (ir tai įvyks greičiau nei „Nord Stream 2”), bus įkurta 100 proc. dujų tranzito į Europą monopolija. Visi dujotiekiai, kurie galės teikti dujas ES, priklausys „Gazprom“. Į šį faktą ES ir Vokietija neatsižvelgia pakankamai – jos padeda Rusijai kurti ir stiprinti ir dujų tiekimo, ir tranzito monopoliją. Žinoma, tai yra grėsmė saugumui: kai viskas vienose rankose, kyla piktnaudžiavimo rizika. Rusija galės nustoti tiekti dujas bet kuriai Europos valstybei. Manipuliuodama dujų kaina, jas bausti ar skatinti.
Šiuo metu Rusija bando vykdyti dempingą tam, kad užimtų didesnę Europos dujų rinkos dalį. Vokiečių ekspertai dažnai sako, kad „Gazprom“ tiekia pigiausias dujas, bet tai negalioja Ukrainai, Lenkijai ir Baltijos šalims. Visa tai, kas atrodo kaip verslo įrankiai – dujos, infrastruktūra – Putinui yra hibridinio karo įrankiai. Kartu su dujomis eksportuojama korupcija ir tam tikrų interesų lobizmas.
Rusijos dujotiekiui yra daugybė alternatyvų. Lenkija siūlo įgyvendinti projektą, kurio tikslas – didinti norvegiškų dujų tiekimą. Kažkodėl dėl šio projekto Briuselis nerodo daug entuziazmo, nors jis skatina diversifikaciją, o Norvegija yra ilgalaikė ir patikima dujų tiekėja, niekada nekėlusi jokių problemų. „Nord Stream 2” situacija, iš vienos pusės, leidžia bręsti konfliktui tarp Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos, iš kitos pusės – ir kitose ES šalyse.
Rusija, siekdama dominuoti dujų tiekimo srityje, bandys paveikti Vakarų energetikos rinką, ją pertvarkyti, pakeisti naudojamo kuro rūšių proporcijas. Pirmiausia tai liečia atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą. Pasitaikius progai, „Gazprom“ atstovai mėgina aiškinti, kad biomasė nėra labai gerai, nes ji skleidžia tokias pat blogas dujas kaip anglis. Teko pačiam matyti, kaip gerbiami mokslininkai kritikuoja biomasės vartojimą. Tokiu būdu Rusija neigia pagrindinį biomasės vartojimo motyvą: „Vartokite dujas, tai švariau nei biomasė“.
Kaip galima išvengti „Nord Stream 2” tiekimo
Ukraina galėtų daryti daugiau. „Naftogaz” turi tvirtą poziciją dėl „Nord Stream 2“, bet tai yra tik įmonė – Briuselis ir Viena beveik nekreipia dėmesio į jos argumentus. Šiose sostinėse manoma, kad viena įmonė („Naftogaz“) nori išlaikyti savo verslą, o kita įmonė („Gazprom“) siekia plėsti savo verslą, todėl tai esą yra paprasčiausia konkurencija. „Naftogaz“ pastangos nėra pakankamai a priori.
Netrūksta Ukrainos prezidentų, premjerų, ministrų, viceministrų ir t. t. viešų pareiškimų. Vis dėlto šios pastangos yra tarpusavyje nesuderintos ir nėra, kas to imtųsi. Jei egzistuotų kompetentinga politika, ypač Rusijos užsienio agresijos akivaizdoje, būtų įsteigtas specialiojo prezidento pasiuntinio energetinio saugumo klausimais portfelis, kuris koordinuotų su tuo susijusių agentūrų ir valstybei priklausančių įmonių darbą.
Ukraina turėtų ne tik aktyviai mėginti užkardyti žalingus projektus, bet ir išsaugoti tranzitą, siūlydama Europos partneriams prisijungti prie tarptautinio konsorciumo ir bent jau išlaikyti dalį dujų perdavimo sistemos funkcinėje būklėje. Deja, suprantame, kad nėra atsakingo asmens, kuris koordinuotų šį darbą, todėl Briuselyje esame beveik negirdimi.
Kartu būtų svarbu pasinaudoti JAV parama. Pagal amerikietišką įstatymą, nuo 2017 m. rugpjūčio numatytos sankcijos prieš „Nord Stream 2”. Vis dėlto šioje srityje Baltųjų Rūmų veiklos nematome. Taip, Kongresas pabrėžia „Nord Stream 2“ projekto žalą. Taip, jie pradėjo vykdyti sankcijas prieš Rusiją dėl jos veiksmų prieš Ukrainą, bet šios sankcijos yra švelnios ir neturi nieko bendro su itin jautriu energetikos sektoriumi. Europa iš esmės nenubaudė Rusijos už brutalius bombardavimus Sirijoje, Damasko priemiesčiuose, bet vis pasirodo siūlymai, kaip sušvelninti Europos, Berlyno sankcijas.
Yra daug dalykų, kurie turėtų būti sprendžiami koordinuojant pastangas ne tik Ukrainoje, bet ir kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje. Lenkų pavyzdys rodo, kaip jiems pavyko sustabdyti Europos Komisijos nutarimą dėl OPAL dujotiekio 2016 m. Taip, laikinai, bet jiems pavyko.
Dabar vienintelė kliūtis „Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimui yra Danija. Šios valstybės parlamentas nusprendė tobulinti tam tikrų projektų, vykdomų jūrų ekonominėje zonoje, svarstymo ir nacionalinio saugumo kriterijus. Bet Rusijai tai nėra neįveikiama kliūtis. Šiame kontekste reikalingas ir koordinuotas darbas su JAV, kurios turi daugiausia įtakos šiame projekte. Jei JAV pasiūlytų sankcijas prieš rangovų įmones, tai pribaigtų „Nord Stream 2“ kampaniją, nes nei Rusija, nei Vokietija neturi patirties tiesiant giliavandenius vamzdynus. Praėjusiais metais, kai Kongrese vyko debatai ir buvo aišku, kad bus priimtas sankcijų įstatymas, Europoje kilo pasipiktinimo banga, esą amerikiečiai neturi teisės taikyti ekstrateritorinių sankcijų, nes jie numatė šio scenarijaus įvykdymo pavojų.
Parengė Vitalis Rybakas
Į lietuvių kalbą vertė Salomėja Milvidaitė
Straipsnis pirmą kartą publikuotas tinklalapyje ukraineworld.org
Šis vertimas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.
