Tai mokslininkų svajonė – beveik amžinas energijos šaltinis. Įprasti branduoliniai reaktoriai energiją išgauna branduolius skaldydami, tačiau tokių didelių atomų, kuriuos apsimokėtų skaldyti, pavyzdžiui uranas, žemėje nėra labai daug, o procesas, kaip parodė Černobylio ar Fukušimos istorija, gali baigtis tragiškai.
Todėl ITER projekto Prancūzijoje vykdytojai bandys priešingai – atomus lies į vieną. Tokie procesai vyksta Saulėje ir kitose žvaigždėse. Tam reikia nepaprastai daug energijos, tačiau jos išsiskiria dar gerokai daugiau.
„Tai beveik tobulas būdas gaminti energiją: išteklių per akis, metodas saugus, nelieka ilgalaikių atliekų, neišskiria anglies dvideginio, neskatina klimato atšilimo, neužima daug vietos. Tik viena problema – sumanymą labai sudėtinga įgyvendinti“, – teigė Davidas Campbellas, ITER projekto vadovo pavaduotojas.
Projekto vykdytojai sako pradėję įgyvendinti jau antrąjį etapą. Pietų Prancūzijos pakrantėje įsikūrusį Kadarašo branduolinės energijos tyrimų centrą, kur konstruojamas eksperimentinis reaktorius, pasiekė pirmosios iš milijono sudedamųjų dalių. Tiesa, dėl pašokusių kainų ir projekte dalyvaujančių šalių vilkinimo, statybos vėluoja maždaug dvejus metus.
Prie projekto prisideda daugiau nei pusę pasaulio gyventojų drauge turinčios valstybės: Europos Sąjunga, Indija, Japonija, Jungtinės Valstijos, Kinija, Rusija ir Pietų Korėja. Jos dalijasi apie 15 mlrd. eurų siekiančias investicijas, kiekvienai pavesta pagaminti tam tikras dalis.
Bene svarbiausia iš jų – vadinamasis tokamakas. Tai rusiškas terminas, reiškiantis milžinišką magnetinio lauko žiedą. Jo viduje mokslininkai turėtų užkurti tokią pirtį, kuri medžiagą paverstų į plazmą –ketvirtąją medžiagų būsena. Tai būtina atomų susidūrimui ir susiliejimui.
„Norint sulieti branduolius reikia užkurti 230 mln. laipsnių temperatūrą. Dabar tai labai brangu, bet esu tikras, kad amžiaus viduryje taip gaminsime dalį energijos, o amžiaus pabaigoje – didžiąją dalį“, – teigė D. Campbellas.
Tačiau net ir projekto optimistai įspėja, kad pirmieji rezultatai pasirodys ne anksčiau nei po trisdešimties metų.
