Rusiškas dujas pakeisti užsimojusi Europa dalį jų ketina atsiplukdyti laivais iš įvairių šalių, tarp jų – ir iš JAV.
Praėjusią savaitę ES ir JAV pasirašė naujus įsipareigojimus, pagal kuriuos JAV iki 2030 m. gabens vis daugiau dujų į Europos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalus. Nemaža dalis jų greičiausiai bus skalūnų dujos, kurios ir leido per pastarąjį dešimtmetį Amerikai tapti svarbia dujų eksportuotoja.
Skalūnų dujos – frazė puikiai pažįstama ir Lietuvoje.
Mūsų šalyje 2012–2013 m. ši tema buvo vienas pagrindinių diskusijų objektų. Šios diskusijos iš esmės baigėsi po to, kai iš Lietuvos pasitraukė potencialus investuotojas – JAV bendrovė „Chevron“, o naujas konkursas dėl skalūninių angliavandenilių gavybos liko nepaskelbtas. 2015 m. tuometinis aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas kalbėjo, kad sprendimas dėl skalūnų dujų bus aktualus nebent po penkerių metų.
Panašiu metu buvo svarstytas ne vienas stambus energetinis projektas. Vienas tokių – smarkiai kritikuotas „Independence“ suskystintųjų dujų terminalas – šiandien pasiteisina su kaupu.
O planuota nauja Visagino atominė elektrinė toliau planavimo fazės taip ir nepažengė, nors kai kuriose didelėse šalyse šiandien vėl kalbama apie laikiną, naujos kartos atominių reaktorių renesansą. Apie tai jau užsiminta ir Lietuvoje.
Tad kaip laiko išbandymą išgyveno skalūnų dujų idėja? Ar ji gali atgimti šiuo metu, kai Europa bando išsivaduoti nuo Rusijos energetinės priklausomybės?
Aplinkosaugos, ekonomikos ir politikos mišinys
Skalūnų dujų gavybos istorija – išskirtinis atvejis Lietuvos energetikoje.
Šios istorijos pradžia galima laikyti 2011 m. lapkritį, kai tuometinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pritarė darbo grupės siūlymams dėl skalūninių dujų išgavimo ir naudojimo.
Pristatydami skalūnų dujų gavybos projektą visuomenei, tiek A.Kubilius, tiek tuometinis energetikos ministras Arvydas Sekmokas minėjo, kad Lietuvoje galėtų glūdėti apie 100 mlrd. kubinių metrų skalūnų dujų, kurios patenkintų Lietuvos poreikius 30–40 metų.
