Jis, duodamas interviu savaitraščiui „15min“, vieną po kito žeria argumentus šio projekto nenaudai: mažėja gyventojų ir elektros poreikis, gresia didžiulė skola, trūksta patyrusių energetikų, o japonišką darbo kultūrą ir tempą gali įveikti lietuviški įpročiai.
– Pradėsiu nuo tiesaus klausimo – reikia mums VAE ar ne?
– Jei trumpai drūtai – ne. Dėl kelių priežasčių. Viena – mano moralinė nuostata. Kaip visi inžineriniai objektai, AE statoma su pavojaus tikimybe. Įvertinus ją ir tai, kad Lietuva yra mažas, nors ir retai gyvenamas kraštas, – jei įvyktų kas nors, neduok Dieve, panašaus į Černobylį ar Fukušimą, tikriausiai Lietuvą kaip šalį reikėtų iš žemėlapio ištrinti.
Antra, tai yra labai didelės investicijos, o mes tikriausiai neturėsime prognozuojamo energijos poreikio. Mūsų gyventojai sensta, jų skaičius mažėja. Lietuva nėra kraštas, kur staiga rastųsi energijai imli pramonė – chemijos pramonė, metalurgija. Neturime nei žaliavų, kurias reikia perdirbti, nei žmogiškųjų išteklių. Net šiuolaikinės kiaulidės neleidžiame statyti. Jei kas nors bandytų pastatyti didelę įmonę, tauta irgi sugultų ant bėgių.
– Tačiau specialistai tvirtina, kad 2030 metais elektros energijos poreikis išaugs iki 18 TWh per metus, o mums teksianti VAE produkcijos dalis patenkins tik trečdalį jo.
– Galima Pasaulio banko grafike pažiūrėti, kaip elektros suvartojimas pramonėje ir buityje pasikeitė per dešimt metų. Dar pridėti demografinių prognozių kreivę. Matyt, gautume mažesnius skaičius nei prognozėse, kurių irgi nežinome iki galo.
G.Umbrasas: „Neturime naujo A.Brazausko, kuris ryžtųsi statyti Kauno hidroelektrinę, būdamas 25 ar 30 metų, arba B.Lubio, kuris uždegtų tikėjimu ir atvestų iki pergalingo galo.“
Mano supratimu, atominė energija yra nemorali ir pavojinga. Neišspręstas atliekų sutvarkymo klausimas. Galime pasiguosti, kad mokslas vystosi sparčiai ir po 20–30 metų bus rasti sprendimai, ką su tomis atliekomis daryti. Bet šiandien tų sprendimų nėra.
Jei projektas bus ekonomiškai nelabai vykęs, mes nedidelį skaičių savo vaikų apkrauname garantuota skola 20-čiai metų, jei ne ilgiau. O tie, kurie po 20 metų galės naudoti pigią energiją, matyt, bus ne lietuviai, bet kiti, apgyvendinsiantys šią teritoriją, ištuštėjusią dėl nepakeliamų skolų ir nemažo pavojaus.
– Projekto rėmėjai žada didžiules įplaukas į valstybės biudžetą, kritikai abejoja, ar projektas bus komerciškai pelningas. Ką jūs manote?
– Teko kurti ne vieną šimtą projektų ir verslo planų. Visada susiduria trys pozicijos: labai profesionali, „labai noriu“ ir labai pesimistiška.
Įsivaizduoju, kad žmonės, dabar rašę planus, gal ir profesionalai, bet juos slėgė politinis užsakymas „mums labai reikia“. Verslo planas yra prielaidos, todėl visada renkiesi pozityviausias. Jei skeptikas rinktų negatyvias prielaidas, tikriausiai VAE plano skaičiai būtų kitokie.
Apskritai planas yra pokalbis apie ateitį. Kiek rodo ligšiolinė AE statybų patirtis, planai skirdavosi pusantro ar net daugiau kartų ir dažniausiai – į neigiamą pusę: viskas pabrangdavo, laikas išsitęsdavo, reikėdavo papildomų saugumo priemonių.
– VAE verslo plane piešiamas ir pesimistinis scenarijus – 1,7 mlrd. Lt didesnės palūkanos, porą metų vėluojančios statybos. Olkiluoto jėgainę (Suomija) buvo planuojama baigti 2009 metais, tačiau dėl techninių ir biurokratinių kliūčių finišas nukeltas net į 2013-uosius, o jos kaina išaugo dvigubai. Kiek realu, kad pas mus taip nenutiks?
 |
| EKT nuotr./Gintas Umbrasas |
– Parodykite nors vieną lietuvišką projektą, kurį įgyvendinome laiku. Šiuo atveju vienintelis argumentas – „Hitachi“ elgiasi kitaip. Bet šalia bus Lietuvos Vyriausybė su negebėjimu derėtis, suprasti ir susitarti. Staiga pasirodys, kad kelių nespėjome nutiesti, projektų nepasidarėme – posovietinė vykdymo kultūra. Nenustebčiau, jei japonai nepajėgs atsispirti mūsų gebėjimui suvelti reikalus.
Dar vienas argumentas – neturime didelių projektų valdymo patirties. Neturime naujos kartos Algirdo Brazausko, kuris ryžtųsi statyti Kauno hidroelektrinę, būdamas 25 ar 30 metų, naujos kartos Bronislovo Lubio, kuris uždegtų mus tikėjimu ir atvestų iki pergalingo galo. Vien politikų norais negali realizuoti tokių projektų. Esant neapibrėžtumui, tikriausiai neverta kišti ten savo pinigų.
– Bet žinant japonų darbo kultūrą gal nereikia būti pesimistams?
– Aš – ne pesimistas, o realistas. Nemanau, kad galima staiga į Lietuvą ant delno atnešti Japoniją ir viename ar dviejuose rajonuose patupdyti japonišką kultūrą. Matyt, bus kultūrų mišinys ir daug priešpriešų. Patys lietuviai nelabai ruošiasi statybai arba viską žino iš anksto. Iš kai kurių verslininkų girdėjau: europietiškas ir japoniškas kokybės supratimas skiriasi. Dar yra skirtumas tarp europietiško ir lietuviško supratimo. Nemanau, kad galėtume sklandžiai perimti japonišką kultūrą ar kad patys japonai iki galo įvertina tai, kas dedasi čia, už tūkstančių kilometrų.
– Vyriausybė gundo 6 tūkst. naujų darbo vietų, dalis kurių, žinoma, teks japonams. Ar mūsų verslas yra pajėgus užimti likusias?
– Suomijos atominėje elektrinėje iš 5 tūkst. darbo vietų suomiai gavo tūkstantį. O juk suomiai tikriausiai geriau už lietuvius kalba angliškai, turi daugiau didžiosios pramonės. Sunku tikėtis, kad mes iš tų 6 tūkst. darbo vietų gausime daugiau.
G.Umbrasas: „Kiek rodo ligšiolinė AE statybų patirtis, planai skirdavosi pusantro ar net daugiau kartų ir dažniausiai – į neigiamą pusę: viskas pabrangdavo, laikas išsitęsdavo, reikėdavo papildomų saugumo priemonių.“
Kita problema – uždarydami Ignalinos jėgainę nesupratome, kad yra teisinės ir kokybinės žaidimo taisyklės. Darbas padarytas, bet jam kažko trūksta, todėl negauname pinigų ir nesuprantame, kodėl negauname. Statant naują objektą nesupratimo tikriausiai bus dar daugiau.
Tikiu dalies inžinierių nuomone, kad susivieniję vieną kitą užsakymą jie turėtų gauti, prisiderintų ir mūsų aptarnavimo sfera, bet nebus taip, kad iš didelių investicijų atsirieksime nemažai pinigų. Daugumą susirinks multinacionalinės korporacijos.
– Sakoma, kad atominė energija yra švari, bet brangi. Ar yra pigesnių būdų pasigaminti elektros?
– Gyventi švariai yra turtingų žmonių noras. Jei atmestume laidojimo problemą, atominė energetika išties yra viena švariausių. Bet atliekų laidojimas sukelia tiek daug problemų, kad pranašumas per keliasdešimt metų gali ištirpti.
Kuo brangesni energetiniai ištekliai, tuo daugiau inžinerinio sumanumo koncentruojasi toje sferoje. Jei tam atsidėsime, matyt, viską išspręsime, bet ar norime tai daryti? Banalus palyginimas – įstrigęs pastatų šiltinimas. Galėtume nemažą dalį šilto vandens namų ūkiuose pasigaminti naudodami saulės ar geoterminę energiją, tačiau vangiai tuo užsiimame.
– Ar matote atsinaujinančių išteklių naudojimo perspektyvą? Žmonėms kol kas labiau apsimoka pasigamintą energiją parduoti valstybei, nei naudoti sau.
– Šiuo metu – vienareikšmiškai. Bet neįžiūrėčiau nieko blogo. Nes per 2–3 metus sukursime pagrindą tai pramonei, atsiras gamintojų, perdavimo tinklai išmoks dirbti su mažesniais gamintojų pajėgumais, juos apskaityti. Galima tikėtis, kad net nebelikus ekonominio stimulo, šie dalykai natūraliai plėtosis ir turės vis didesnės ekonominės, o ypač gamtosauginės įtakos.
Esame paveldėję sudėtingą centralizuotą ūkį, kuris paremtas keliomis stambiomis elektros perdavimo linijomis, o ateitis ir saugumas susijęs su decentralizacija. Aišku, perėjimas prie vadinamųjų protingų tinklų yra brangus ir nevienadienis uždavinys.
Reikia pinigų ir proto, kurio dažniausiai mums ir trūksta. Turime teisininkų ir sociologų, bet mažai tikrų inžinierių. Fizikų turime daug, bet jie, matyt, yra praradę fizikinį ir perėmę politinį mąstymą, užuot padėję ieškoti kitokių išeičių.
Jei renkamės Šiaurės šalių vektorių, gal reikėtų pažiūrėti, kaip atrodo Danijos, Švedijos, Vokietijos brangi energetika ir, kiek leidžia mūsų kišenės, bandyti tai kopijuoti.
– Vokietija, Belgija ir kitos šalys atsisako ar mažina atominės energetikos dalį. Mes elgiamės priešingai. Ar jie kvailesni už lietuvius?
– Nenoriu sakyti, kad mes esame kvailesni. Bet toks jausmas, kad pasiteisina lietuvių patarlė: kas biednas, tas ir...
– Lietuvai siūloma išnaudoti savo potencialą – turime atominės energetikos patirties, Ignalinos jėgainėje dirbusių žmonių. Ar pakaks savų specialistų?
– Tikriausiai nuo stojimo į ES derybų – 2002–2004 metų – atomininkai puikiai suprato, kad Ignalinos jėgainė bus uždaryta. Ką tai reiškė pradedančiam, pasaulinėje rinkoje paklausiam specialistui? Ar Visaginas yra patraukliausia vieta jam gyventi ir tobulėti?
G.Umbrasas: „Atominė energetika yra viena švariausių. Bet atliekų laidojimas sukelia tiek daug problemų, kad pranašumas per keliasdešimt metų gali ištirpti.“
Kiek žinau, dalis jų išvažiavo dirbti į Rusiją, dalis – kitur. Liko specialistai, atėję su Viktoru Ševaldinu ir nusprendę ramiai sulaukti pensijos. Kaip elgiasi tokie specialistai? Jie dažniausiai užima gynybines pozicijas ir „žudo“ tuos, kurie galėtų juos aplenkti.
Intelektinis potencialas Visagine nuo įstojimo į ES neaugo. Žinant, kad 10 metų tęsis statyba, galima parengti, kažkur išmokyti naują specialistų kartą, bet tai juk brangiai kainuos. Kai nėra gyventojų pertekliaus, klausimas, ar tie nauji specialistai bus lietuviai, kurie norės ten gyventi ir užsiimti atomine energetika. Nenustebčiau, jei tai bus japonai, o tikriausiai – kinai, baigę JAV ar Prancūzijos universitetus.
– Savo atomines elektrines stato baltarusiai ir rusai. Gal pigiau ir paprasčiau būtų pirkti jų elektrą?
– Visi sako: jei būsime energetiškai priklausomi nuo kaimynų, mus gali ištikti visokios tragedijos. Manyčiau, kad pirkimas nėra toks baubas, kaip atrodo.
Pirkdami elektrą pinigus atiduodame mažais gabaliukais – kaip už buto nuomą. Statydama savo atominę elektrinę dabartinė karta atiduos daug valstybės pinigų. Ar tai netaps dar vienu pretekstu pasakyti: gal geriau aš Anglijoje ar Norvegijoje laimingai kursiu virtualią Lietuvą – su vėjo jėgainėmis, hidroenergetika, norvegiškomis dujomis, braškėmis ir viskuo kitkuo?
