Sekite 15min Google
Lietuvoje vykstant pakuočių ir pakuočių atliekų sistemos pertvarkai, Smulkaus verslo asociacija kelia paprastą klausimą: ar aplinkosauginiai tikslai negali būti pasiekti taip, kad mažiausiems verslams nereikėtų neproporcingai didelės administracinės naštos?
Problema aktuali tūkstančiams mažų parduotuvių, elektroninės prekybos vykdytojų, amatininkų, gamintojų ir importuotojų.
500 kilogramų riba – svarbi, bet ji nereiškia „jokių pareigų“
Šiuo metu galiojantis reguliavimas numato svarbią išimtį: gamintojai ir importuotojai, kurie per mokestinį laikotarpį Lietuvos vidaus rinkai patiekia ne daugiau kaip 0,5 tonos pakuočių, tam tikromis sąlygomis yra atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. Tačiau tam būtina tinkamai vykdyti pakuočių apskaitą.
Būtent čia ir slypi problema, kurią ne visuomet supranta smulkusis verslas.
Atleidimas nuo mokesčio nėra tas pats, kas atleidimas nuo apskaitos.
Aplinkos ministerija pati yra pripažinusi, kad praktikoje iki 0,5 tonos pakuočių išleidžiantiems subjektams taikomų pareigų interpretavimas kėlė neaiškumų. Ministerija 2026 m. informavo rengianti teisės aktų pakeitimus ir net paragino tokius verslus neskubėti rinktis gamintojus ir importuotojus atstovaujančios organizacijos 2027 metams, kol bus apsispręsta dėl reguliavimo.
Tai labai svarbus signalas: problema nėra išgalvota – reguliavimo aiškumo trūkumą mato ir pati valstybė.
Kai keli šimtai kilogramų pakuočių verslui reiškia ne kilogramus, o darbo valandas
Didelėje įmonėje pakuočių apskaitą gali prižiūrėti buhalteris, aplinkosaugos specialistas ar net atskiras padalinys.
Mažoje parduotuvėje situacija visiškai kitokia.
Tas pats žmogus užsako prekes, aptarnauja klientus, administruoja elektroninę parduotuvę, priima siuntas, tvarko sąskaitas, sprendžia darbuotojų klausimus ir dar turi suprasti, kokiai pakuotės rūšiai priskirti dėžę, plėvelę, maišelį ar kitą medžiagą.
Todėl kalbėdami apie pakuočių reformą negalime vertinti vien to, kiek eurų sudarys pats mokestis.
Reikia skaičiuoti ir administracinę kainą.
Kiek valandų verslininkas sugaiš apskaitai? Ar reikės samdyti papildomą specialistą? Kiek kainuos apskaitos paslauga? Kiek laiko reikės skirti GPAIS? Ir svarbiausia – ar keli šimtai kilogramų pakuočių per metus į rinką pateikiančiam verslui pagrįsta taikyti sistemą, kurios administravimas gali būti beveik toks pat sudėtingas kaip gerokai didesniam rinkos dalyviui?
Lietuvoje – beveik 388 tūkst. tonų pakuočių per metus
Aplinkos apsaugos agentūros duomenys rodo tikrąjį problemos mastą.
2024 metais Lietuvos vidaus rinkai buvo patiekta 387 533 tonos pakuočių. Iš jų sutvarkyta 333 177 tonos, arba 86 proc., o perdirbta 280 632 tonos – 72,4 proc.
Tai didžiuliai kiekiai.
Todėl aplinkosaugos tikslas yra suprantamas ir būtinas. Pakuočių turi mažėti, jos turi būti perdirbamos, o jų gamintojai bei importuotojai turi prisiimti atsakomybę.
Tačiau šie skaičiai kelia ir kitą klausimą.
Kokią viso 387 tūkst. tonų pakuočių srauto dalį sudaro patys mažiausi verslai, per metus į rinką pateikiantys keliasdešimt ar kelis šimtus kilogramų? Ir kokią realią aplinkosauginę naudą sukuriame užkraudami jiems sudėtingas administracines procedūras?
Čia valstybė turėtų vadovautis proporcingumo principu.
Europa keičia pakuočių taisykles – tačiau problema nėra vien „Briuselio reikalavimai“
Diskutuojant apie naujus reikalavimus labai lengva viską pavadinti „Europos Sąjungos reikalavimu“.
Tačiau reikėtų atskirti du dalykus.
Europos Sąjungos Reglamentas (ES) 2025/40 iš tiesų numato didelius pokyčius pakuočių srityje: didesnį dėmesį pakuočių mažinimui, pakartotiniam naudojimui, perdirbamumui ir atliekų prevencijai. Lietuvos teisės aktai prie šio reglamentavimo taip pat derinami. Seime 2026 m. birželį registruotas naujos redakcijos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektas.
Numatyti pokyčiai apima ir GPAIS: nuo 2027 m. su registravimu, apskaita ir ataskaitų teikimu susijusios procedūros pagal projektą būtų vykdomos naudojantis Vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacine sistema.
Tačiau kokį administracinį modelį pasirinksime smulkiausiems Lietuvos verslams, yra ir mūsų nacionalinės politikos klausimas.
Europa kelia aplinkosauginius tikslus. Lietuva turi pasirūpinti, kad jų įgyvendinimo mechanizmas būtų suprantamas ir proporcingas.
„Negalime mažai parduotuvei taikyti tokios pačios administracinės logikos kaip stambiam importuotojui“
Smulkaus verslo asociacijos pozicija nėra siūlymas atsisakyti aplinkosauginių tikslų.
Priešingai – atsakingas atliekų tvarkymas turi būti bendras valstybės, gyventojų ir verslo interesas.
Tačiau atsakomybė turi būti proporcinga veiklos mastui.
„Jeigu nedidelė regiono parduotuvė ar šeimos verslas per metus į rinką išleidžia keliasdešimt ar kelis šimtus kilogramų pakuočių, negalime jai taikyti tokios pačios administracinės logikos kaip įmonei, į rinką išleidžiančiai šimtus ar tūkstančius tonų. Aplinkosauga neturi virsti varžybomis, kas užpildys daugiau lentelių. Turime vertinti realų poveikį aplinkai ir pagal jį nustatyti pareigas“, – sako Smulkaus verslo asociacijos pirmininkas Airinas Jermolajevas.
Smulkus verslas nesipriešina atsakomybei. Jis prašo, kad atsakomybė būtų suprantama, įgyvendinama ir ekonomiškai pagrįsta.
Viena dėžė gali būti paprasta. Jos apskaita – nebūtinai
Paprastam žmogui kartoninė dėžė yra tiesiog kartoninė dėžė.
Verslui ji gali tapti apskaitos objektu.
Priklausomai nuo veiklos modelio, svarbu, ar pakuotė importuota su prekėmis, ar naudojama gaminiams pakuoti Lietuvoje, ar prekės išpakuojamos savo reikmėms, ar pakuotė išleidžiama Lietuvos rinkai, ar gaminiai išvežami iš šalies.
Ir tada prasideda klausimai.
Kas yra gamintojas? Kas laikomas importuotoju? Kuri pakuotė pirminė, antrinė ar tretinė? Kiek ji sveria? Kada ji laikoma išleista į rinką? Ką registruoti GPAIS?
Dideliam verslui tai procesas.
Mikroįmonei tai gali būti dar viena profesija, kurią verslininkas turi išmokti.
Smulkus verslas neturėtų bijoti baudos už tai, kad nesuprato sistemos
Vienas didžiausių pavojų – kai aplinkosaugos sistema tampa tokia sudėtinga, kad verslininkas pradeda bijoti ne sąmoningo pažeidimo, o paprasčiausios klaidos.
Valstybės tikslas turėtų būti ne pagauti smulkųjį verslininką neteisingai apskaičiavus kelis kilogramus kartono, o sukurti tokią sistemą, kurioje verslininkui būtų lengva elgtis teisingai.
Todėl prieš plečiant reikalavimus būtina užtikrinti labai aiškią metodiką, paprastą apskaitą ir realų pereinamąjį laikotarpį.
Ko siūlo Smulkaus verslo asociacija?
Smulkaus verslo asociacijos vertinimu, diskutuojant dėl galutinio modelio turėtų būti laikomasi kelių principų.
Pirma – išsaugoti realią lengvatą mažiausiems. Jeigu verslas į rinką išleidžia itin nedidelį pakuočių kiekį, jo pareigos turi būti supaprastintos ne tik mokesčio, bet ir administravimo prasme.
Antra – supaprastinti GPAIS apskaitą mikroįmonėms. Mažiausiems rinkos dalyviams galėtų būti taikoma paprastesnė metinė deklaracija vietoje sudėtingos nuolatinės apskaitos.
Trečia – nustatyti aiškų pereinamąjį laikotarpį. Pirma konsultacija ir pagalba, tik po to sankcijos.
Ketvirta – vienoje vietoje pateikti aiškią informaciją. Smulkus verslininkas neturėtų samdyti konsultanto vien tam, kad suprastų, ar jam apskritai taikomas konkretus reikalavimas.
Penkta – prieš priimant sprendimus įvertinti administracinę kainą. Turime skaičiuoti ne tik valstybės gaunamas pajamas ar surenkamas pakuotes, bet ir tai, kiek darbo valandų bei pinigų nauja prievolė kainuos verslui.
Žaliasis kursas negali reikšti daugiau popierizmo
Lietuvai reikia mažiau atliekų, daugiau perdirbimo ir atsakingesnio vartojimo.
Tačiau aplinkosaugos politika bus veiksminga tik tada, kai žmonės ir verslas supras jos prasmę.
Jeigu mažos parduotuvės savininkas vakarais vietoje klientų paieškos, elektroninės prekybos vystymo ar naujų produktų kūrimo sėdės skaičiuodamas kartoninių dėžių ir plastikinių maišelių kilogramus, turime savęs paklausti – ar tikrai pasirinkome efektyviausią kelią aplinkosaugos tikslui pasiekti?
Smulkiajam verslui šiandien reikia ne privilegijų.
Jam reikia proporcingumo, aiškumo ir stabilumo.
Nes yra didelis skirtumas tarp įmonės, per metus į rinką išleidžiančios kelis šimtus kilogramų pakuočių, ir bendrovės, kurios pakuotės skaičiuojamos šimtais ar tūkstančiais tonų.
Aplinkosauginė atsakomybė turi tekti visiems. Tačiau administracinė našta neturi būti vienoda visiems.
Ir būtent šį skirtumą, priimant galutinius sprendimus dėl pakuočių sistemos, valstybė privalo išgirsti.
