15min aprašė istoriją, kaip vyras jau pusmetį nesinaudoja bankų paslaugomis – išmainė juos į finansinių technologijų startuolius, tokius kaip „Revolut“ ir N26, ir tvirtina, kad puikiai sukasi be tradicinės bankininkystės.
Tikėtina, kad tokių žmonių kaip šis vilnietis rasis ir daugiau, ypač į Lietuvą plūstant įvairiems finansų startuoliams.
Bankų uždarbio jau atsiriekė finansų įmonės, pasinaudojusios pernai įsigaliojusios antrosios mokėjimo paslaugų direktyvos galimybėmis.
Dėl mokėjimo inicijavimo paslaugos kai kurios įstaigos, pavyzdžiui, „Mano gilė“, bankų paslaugas jau išmainė į kreditų bendroves. Šiuo konkrečiu atveju „Mano gilė“ sutaupė apie 220 tūkst. eurų per metus.
Apie „niuksus“ tradiciniams bankams 15min kalbėjosi su SEB inovacijų centro vadovu Andriumi Bolšaičiu.
Bankai konkuruoja ir su „Google“ ar „Airbnb“
„Tradiciniams bankams iššūkį meta jauni startuoliai, finansinių technologijų bendrovės, įvairios kitos technologijų įmonės. Bankai konkuruoja ir su „Google“, „Facebook“, „Airbnb“. Šitos įmonės kuria geros, aukštos kokybės paslaugas, sprendimus savo klientams“, – 15min kalbėjo A.Bolšaitis.
Jo teigimu, žmonės įpranta, kad įmonės investuoja į tam tikrus sprendimus didžiulius pinigus, o vartotojai tai gauna nemokamai.
„Prie tokios aplinkos pripratę klientai natūraliai prašo kokybės ir iš bankų. Ne visada bankai gali kurti technologijas, kadangi tai niekada nebuvo ir nėra mūsų pagrindinė verslo šaka. Ne visada mes galime, ne visada turime kompetencijų tokiems sprendimams kurti“, – aiškino jis.
Pagrindinė startuolių problema būna, kaip parduoti idėją, kaip rasti investuotojų. Tai ypač aktualu finansinių technologijų startuoliams, – dėstė A.Bolšaitis.
Tai ką daryti, kad naujovių trokštantys klientai nenusisuktų nuo bankų? A.Bolšaitis vertina, kad daug technologijų bendrovių pačios negalės taip lengvai įsiūlyti finansinių paslaugų klientams tiesiogiai ir gręšis į bankus.
„Pagrindinė startuolių problema būna, kaip parduoti idėją, kaip rasti investuotojų. Tai ypač aktualu finansinių technologijų startuoliams. Tie, kas sukuria žaidimą, parduoti jį yra paprasčiau – parodei, patiko, jį naudoja. Jeigu tai yra FinTech sprendimas, tai tavimi dar turi pasitikėti. Žmogus tau patiki savo finansus, savo sąskaitas, savo mokėjimus, savo pinigus. Tai yra ne tas pats, kaip pažiūrėti filmą. Rasti klientą, kuris naudotų tavo sprendimą, yra pakankamai sunku, o dar sugalvoti, kaip iš to sprendimo uždirbti pinigų tiek, kad galėtum išlaikyti save, savo įmonę, ir dar pelno uždirbti, yra dar sunkiau“, – aiškino jis.
Dėl to startuoliai, pabandę verslas-klientui (B to C) modelį, atsigręžia į bankus ir ten ieško savo produkto pardavimo kanalų.
„Ir jų verslo modelis virsta verslas-verslui (B to B), jie siūlo savo sprendimą pirkti bankams, o bankai jau pasiūlo savo klientams kaip papildomą naudą. Pasaulyje pavyzdžių jau yra labai daug, Lietuvoje kol kas mes žengiame pirmus žingsnius. FinTech technologijos yra ankstyvoje, pradinėje stadijoje, dar nežinome, kas iš jų išsivystys, bet tai bus didelė ir reikšminga mūsų gyvenimo dalis“, – kalbėjo A.Bolšaitis.
FinTech įmonėms Lietuva niekada nebus prioritetinė rinka?
Gerai, kad jie ateina čia, steigiasi, kuria įmones, bet minusas tas, kad 90 proc. atvejų, bent jau mano įsivaizdavimu, tie verslai nieko bendra su Lietuva neturi, – sakė A.Bolšaitis.
„Investuok Lietuvoje“ duomenimis, pernai Lietuvoje veikė apie 170 FinTech įmonių (2017 m. jų buvo 117). Dirbančiųjų šiame sektoriuje skaičius per metus padidėjo 700 – iki 2,6 tūkst. Iš apžvalgos matyti, kad net 70 proc. visų šalyje veikiančių FinTech įmonių yra įsteigtos Lietuvoje, kitų įmonių būstinės yra Europoje ir už jos ribų – Izraelyje, Singapūre ir Honkonge. 96 proc. Lietuvoje veikiančių FinTech bendrovių kaip savo tikslinę rinką mato Europą, be to, daugiau nei trečdalis orientuojasi į Aziją, ketvirtadalis – į JAV.
„Bankai ieško, kur perkelti savo licenciją, bet ne perkelti savo rinką arba visą veiklą. Gerai, kad jie ateina čia, steigiasi, kuria įmones, bet minusas tas, kad 90 proc. atvejų, bent jau mano įsivaizdavimu, tie verslai nieko bendra su Lietuva neturi. Lietuva finansų technologijų startuoliams turbūt niekada ir nebus tikslinė rinka, ta vienintelė rinka, kurioje jie norės veikti. Tai yra per maža rinka“, – aiškino A.Bolšaitis.
Jo tvirtinimu, norint uždirbti iš tokio verslo, reikia turėti daug klientų – tiek, kiek Lietuvoje net žmonių negyvena.
„Tikslinės rinkos dažniausiai būna arba visa Europos Sąjunga, arba tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, galbūt visa Skandinavija. Nesinorėtų, kad liktų taip. Kad Lietuvoje steigtųsi įmonės, būtų samdomi nominalūs direktoriai tam, kad būtų palaikoma licencija, bet visa nauda nukeliautų kažkur kitur, nebūtų kuriamos darbo vietos, nei pridėtinės vertės mūsų gyventojams. Nes licencija reiškia ir riziką – savo reputacija ją išduodamas rizikuoja Lietuvos bankas, bet naudos šalis iš to gauna nedaug“, – aiškino SEB inovacijų centro vadovas.
Todėl jis norėtų, kad FinTech įmonės Lietuvą išnaudotų bent jau savo produktų bandymams.
„Kad jie čia rastų ir tą klientą, kad Lietuva būtų gera smėlio dėžė, kur galima savo idėją išbandyti. Tada vartotojai čia pirmieji išbandytų tam tikras technologijas ir duotų grįžtamąjį ryšį“, – sakė jis.
Didžiausias nerimas – dėl duomenų
Pernai įsigaliojusi antroji mokėjimo paslaugų direktyva įpareigojo bankus atverti duomenis trečiosios šalims. Dabar, tarkime, FinTech įmonės gali, gavusios vartotojo sutikimą, prieiti prie jo banko sąskaitos, jos likučio ir kitos svarbios bankų saugomos informacijos. Tą informaciją galima panaudoti, tarkime, kliento biudžeto planavimui.
„Tam tikrus įdomius pasiūlymus dirbtinis intelektas gali pateikti jau dabar, tarkime, finansų planavimo programėlės, kurios gali pasiūlyti, kaip įsigyti pirkinį, tarkime, ar jį pirkti dabar, ar pasitaupyti ateičiai, galbūt net pasiūlyti, kokius tiekėjus pakeisti pigesniais pagal tavo charakterį“, – aiškino A.Bolšaitis.
Jis tikino, kad atvirosios bankininkystės fenomenas, pareikalavęs bankus atverti savo duomenis, iš pradžių juos kiek suneramino, tačiau vėliau bankai įžvelgė galimybę ir sau.
„Viską įvertinę netgi apsidžiaugėm, kad pasidarys labai įdomu dirbti banke ir teikti paslaugas ne tik patiems, bet ir kombinuoti jas su trečiųjų šalių pasiūlymais. Manau, ką jie padarys ir daro, tai priverčia pasitempti ir nemiegoti darbo vietoje. Darbas banke jau pasidarė panašus į darbą startuolyje, nuolat kalbame apie naujas idėjas, inovacijas, jų taikymą, ne tik kuriant produktus, bet ir dirbant organizacijos viduje“, – aiškino A.Bolšaitis.
Balansuoja tokios svarstyklės, kurių vienoje pusėje yra patogumas, kitoje – saugumas. Negali užsitikrinti maksimalaus saugumo ir turėti labai patogų sprendimą, – kalbėjo A.Bolšaitis.
Vis tik trečiosioms šalis teikiami duomenys, kad ir su klientų sutikimu, kelia rūpestį dėl tų duomenų saugumo.
„Duomenų saugumas yra iššūkis. Pagrindinis turtas, kurį turi bankai, tai jų reputacija. Rizikuoti šita reputacija galima ne tik priimant kažkokius netinkamus sprendimus, bet ir labai aktualus duomenų apsaugos klausimas. Bankai skiria labai daug investicijų, kad duomenys būtų apsaugoti.
Startuoliai, kurie kuria programėles, dažnai labai stipriai nori, kad ta paslauga būtų stipriai patogu naudotis, labai greitai suveiktų. Man susidaro įspūdis, kad galbūt jie šiek tiek atleidžia daugiau saugumo vadelių nei kad jų laiko seni bankai. Dėl to sprendimai yra patogūs, bet nesu tikras, ar tokie pat saugūs. Galbūt ir klystu, bet susidaro toks įspūdis. Balansuoja tokios svarstyklės, kurių vienoje pusėje yra patogumas, kitoje – saugumas. Negali užsitikrinti maksimalaus saugumo ir turėti labai patogų sprendimą“, – sakė pašnekovas.
Finansų įstaigos gali kreiptis į Lietuvos banką naujų licencijų – mokėjimo inicijavimo paslaugos tiekėjo arba sąskaitų informacijos paslaugos tiekėjo licencijos.
Licencijas, kaip aiškino A.Bolšaitis, galima „pasportuoti“ (perkelti) į kitas šalis, o tai reiškia, kad, tarkime, Vokietijoje licenciją gavusi finansų įstaiga gali savo paslaugas teikti ir Lietuvoje. Arba atvirkščiai: „Finansų technologijų įmonės ima licencijas Lietuvoje, nes jos galioja visoje Europos Sąjungoje ir jie gali su tomis licencijomis teikti paslaugas visoje Europos Sąjungoje.“
O kokių FinTech sprendimų nori vartotojai?
Ką FinTech artimiausiu metu pasiūlys savo klientams? Nemažai naujovių, A.Bolšaičio teigimu, bus automatizuoti tam tikri procesai, už kuriuos šiuo metu vis dar atsakingi darbuotojai.
„Tikrai artimiausiu metu (10-20 metų) bet kokioje industrijoje visą laiką reikės žmogiško resurso ir nebus vien tik programėlės, kažkas vien tik automatinio. Tikrai reikės ir pokalbio su bankininku, patarėju. Automatizuoti visada reikėtų tuos dalykus, kurie yra mechaniški ir nereikalauja mąstymo. Jau daug ką automatizavome, paskutinė iš paslaugų – vartojimo kreditai. Todėl mūsų klientai vartojimo kreditą gali gauti per kelias minutes. Yra dalykų, kuriuos galima skaitmenizuoti, kur žmonės nori aiškaus ir greito sprendimo. O dėl kitų dalykų, tarkime, pensijos, būsto kredito, norisi pasikonsultuoti“, – aiškino A.Bolšaitis.
Nuo itin paprastų procesų, kurie bus automatizuoti, atitraukti žmonės galės skirti daugiau dėmesio individualioms konsultacijoms.
Kalbant apie įvairias programėles, A.Bolšaičio manymu, FinTech pradės siūlyti ir paslaugas pagal žmogaus vertybes ar charakterį, tarkime, parinkdama pardavėją atsižvelgs į vartotojo prioritetus – ar jam svarbi ekologija, įmonės socialinė atsakomybė ir pan.
„Natūralus sekantis etapas žmonėms, kurie negyvena nuo algos iki algos, rinktis paslaugą ar prekę pagal savo vertybes“, – sakė A.Bolšaitis.
