Tiesa, ERPB įspėja, kad nelygybė valstybėse didėja, o kai kurie žmonės pralaimėjo dėl rinkų reformų, kurios kai kuriose komunistinėse valstybėse sukėlė demokratiją paminančias reakcijas. Be to, tai gali pasikartoti.
„Valstybės, kur dauguma žmonių reformas matė kaip būdą kažkam kitam pasipelnyti, sustabdė politines ir ekonomines permainas. Tose šalyse prieš reformas pasisakantys populistai perėmė valdžią ir sukūrė chroniško kapitalizmo institucijas“, – įspėja ERPB.
Apklausa taip pat parodė, kad komunizmo griūties pradžioje gimę žmonės yra vidutiniškai centimetru žemesni nei tie, kurie gimė anksčiau arba vėliau. Tai yra fenomenas, stebimas karo zonose.
„Vienas centimetras yra daug. Tai yra efektas, kurį lemia dėl konflikto patiriamas skausmas“, – interviu FT sakė ERPB ekonomistas Sergejus Gurievas.
Apklausoje dalyvavo 29 postkomunistinės valstybės, taip pat Vokietija, Italija, Turkija, Kipras ir Graikija. Apklausa šiuo metu yra vienas rimčiausių postkomunistinių reformų efektų tyrimas.
Jis rodo, kad „laimės atotrūkis“ tarp valstybių išnyko. Tą lėmė ekonomikos augimas, taip pat mažesnis pasitenkinimas gyvenimu tokiose valstybėse kaip Vokietija ir Italija.
S.Gurievo teigimu, atotrūkis egzistavo ilgiau nei tikėtasi dėl postkomunistinių reformų masto ir neproporcingo 2008 metų krizės poveikio skirtingoms Rytų Europos valstybėms.
Nuo 1990 metų pajamos augo smarkiai. Tačiau nelygybė išliko – tik 44 proc. postkomunistinių valstybių gyventojų pajamos augo greičiau nei didžiojo septyneto (G7) piliečių. 23 proc. žmonių gyvena prasčiau nei iki 1989 metų.
Rusijoje vos 20 proc. gyventojų pajamos augo greičiau nei bendrasis vidaus produktas. Kitose besivystančiose ekonomikose, tarkime, Turkijoje ir Brazilijoje, paveikslas yra kitos – pajamos auga tiek, kiek auga ūkis.
Nelygybė paaiškina nepasitenkinimą reformomis buvusiose Sovietų respublikose, ir tai leidžia joms grįžti prie autoritarinių režimų. Nepasitenkinimas nuvilnijo net per kai kurias Europos Sąjungos nares, tarkime, Lenkiją ir Vengriją.
„Jeigu reforma yra skausminga, dauguma kenčia, lauk populisto, kuris ateis į valdžią demokratišku būdu, tačiau peržiūrės politines ir demokratines struktūras. Tuomet nebegali patraukti to žmogaus iš valdžios, nes valdžia kontroliuoja politinę sistemą“, – sakė ekonomistas.
Dėl to pirmiausia vyriausybės turėtų galvoti apie nelygybę ir ją spręsti. Pajamos ir jų nelygybė yra vertinamos kaip labai žalingos, kurios gali lemti ir skirtingas žmonių galimybes, tarkime, švietimo sistemoje, ir tai kuria skirtumus, kurie tęsiasi per kartas.
