Būtent dėl šio mito, pasak jos, darbuotojai neretai praranda jiems priklausančias garantijas.
Kas numatyta įstatyme?
Darbo kodeksas (DK) numato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, jeigu dirba pagal neterminuotą darbo sutartį; sukako senatvės pensijos amžių; šio amžiaus sulaukė dirbdamas pas tą darbdavį.
Anot R.Joskaudienės, svarbu tai, kad galiojančioje normoje nebėra reikalavimo būti įgijus teisę į visą senatvės pensiją.
Kokia išeitinė priklauso?
Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu mokama 2 VDU dydžio išeitinė išmoka; jei darbo santykiai truko trumpiau nei 1 metus – 1 VDU.
Esminis klausimas: ar būtina išeiti iš karto?
Anot R.Joskaudienės, ne. Įstatymas nenustato termino, per kurį darbuotojas turi pasinaudoti šia teise.
Tai, pasak jos, reiškia, kad galite nutraukti darbo sutartį tą pačią dieną, kai sukako pensinis amžius; galite tai padaryti po kelių mėnesių ar net metų; teisė į išeitinę išlieka, jei tenkinamos DK sąlygos.
Kada išeitinė nebus mokama?
Svarbiausios, anot R.Joskaudienės situacijos yra, kai darbuotojas dirba pagal terminuotą sutartį; darbuotojas buvo priimtas į darbą jau būdamas pensinio amžiaus; darbuotojas pats pasirenka kitą atleidimo pagrindą (pvz., „savo noru“ pagal DK 55 str.); kai išeinama į priešlaikinę pensiją.
Kur dažniausiai daroma klaida?
Anot R.Joskaudienės, didžiausia – netinkamai suformuluotas prašymas.
„Jei darbuotojas nurodo tik „prašau atleisti savo noru“, darbdavys turi teisę taikyti DK 55 straipsnį, o tai reiškia – išeitinė išmoka nepriklausys“, – aiškino teisininkė.
Ji patarė prašyme būtina aiškiai įrašyti tai:
„Prašau nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes dirbdamas(-a) pas Jus sukakau senatvės pensijos amžių.“
Taigi, kaip pabrėžė R.Joskaudienė, išeitinė priklauso ne „už momentą“, o už teisinį pagrindą; laikas, kada nusprendžiate išeiti, nėra ribojamas; viską lemia teisingai pasirinktas ir įformintas atleidimo pagrindas.