VPK nusprendė įspėti SEB banką už tai, kad jis, teikdamas investicines paslaugas, nesilaikė Finansinių priemonių rinkų įstatymo nustatytų reikalavimų suteikti klientui visą reikalingą informaciją, leidžiančią priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Tyrimą VPK pradėjo gavusi SEB banko neįvardijamo kliento skundą.
Apie padėtį, į kurią pateko šis žmogus, LŽ rašė 2008 metų gruodžio 29 dienos publikacijoje „Banko skambučio kaina – milijonas“. Klaipėdietis verslininkas LŽ pasakojo, kad laiku negavęs iš banko perspėjimo apie kritusią jo vertybinių popierių vertę neteko daugiau kaip 2 mln. litų. Dar iš jo reikalauta sumokėti 400 tūkst. litų už banko patirtus nuostolius.
VPK išsiaiškino, kad klientas ir SEB bankas 2006 metų rugsėjį sudarė vertybinių popierių atpirkimo (toliau – REPO) sandorių sutartį. Pagal ją klientas įsipareigojo pardavimo dieną perduoti bankui vertybinius popierius, bankas - priimti juos ir sumokėti klientui pardavimo kainą. Atpirkimo dieną klientas įsipareigojo sumokėti bankui atpirkimo kainą ir priimti vertybinius popierius savo nuosavybėn, bankas – perduoti klientui vertybinius popierius. Kritus bankui parduotų vertybinių popierių kainai, jau 2007-ųjų spalio mėnesio pabaigoje bankui perduotų lėšų dydis nebeatitiko nustatytų minimalių reikalavimų, tačiau jis apie tai laiku neinformavo kliento ir nepaprašė papildyti garantinės įmokos sąskaitos.
Bankas atmetė kliento pretenziją kaip nepagrįstą, o joje nurodytus nuostolius pripažino netenkintinais. Bankas paaiškino, kad finansinių priemonių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sutartys bei REPO sandoriai pagal savo esmę tiek tarptautinėje praktikoje, tiek Lietuvoje laikomi paskolos sandoriais, sukuriančiais paskolos teisinius santykius. Banko manymu, REPO sandoriai niekada nebuvo laikomi investicinėmis paslaugomis, o bet kokios REPO sutartyse įtvirtintos nuostatos yra skirtos tik banko, kaip paskolos davėjo, interesams apsaugoti. Esą su klientu sudarytoje REPO sutartyje įtvirtinta banko teisė, o ne pareiga reikalauti papildomai deponuoti piniginių lėšų garantinės įmokos sąskaitoje. Be to, bankas teigia nei sutartimi, nei REPO sandoriais neįsipareigojęs stebėti, ar kliento sprendimas investuoti į jo pasirinktas finansines priemones yra tinkamas ir neturėtų būti keičiamas reaguojant į jų vertės kritimą.
Tačiau VPK nesutiko su tokia banko pozicija. Komisija konstatavo, kad bankas, kaip profesionalioji sandorio šalis, privalėjo įteikti klientui pranešimą apie mažėjančią įkeistų vertybinių popierių vertę ir atsiradusią pareigą pervesti į banko sąskaitą papildomų lėšų, kuriomis būtų kompensuota nukritusių bankui parduotų finansinių priemonių vertė.
Tokia laiku suteikta informacija būtų sudariusi klientui sąlygas tinkamai įvertinti savo padėtį, prisiimamą riziką ir priimti pagrįstą investicinį sprendimą. VPK sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o verslininkas iš Klaipėdos jau kreipėsi į teismą dėl patirtos žalos.
