Danijoje euru netiki beveik niekas. Todėl natūralu, kad politikai net nebando siūlyti danams pagalvoti apie euro įsivedimą. Tuo metu Baltijos valstybėse nuotaikos visai kitokios. Estija jau prisijungė prie euro zonos, Latvija žada tą padaryti kitąmet, Lietuva – dar po metų. Interviu 15min.lt banko „Danske Bank“ vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas teigė, kad ekonominiu požiūriu tai yra sunkiai suprantamas sprendimas.
– Kaip danai vertina eurą?
– Parama eurui yra rekordiškai žema. Danija nėra niekaip įsipareigojusi įstoti į euro zoną. Mes organizavome du referendumus dėl euro. Pirmąjį – 1993 metais dėl Mastrichto sutarties. Danai pasakė „ne“. Kitas referendumas dėl euro buvo organizuojamas 2000-aisiais. Visuomenė vėl pasakė „ne“. Jeigu būtų danų nuomonės atsiklausta dabar, jie pasakytų aiškų „ne“ eurui. Danijoje galvojama, kad euras neveikia, todėl nėra prasmės prisijungti prie euro zonos.
Lietuviams ir latviams prisijungimas prie euro zonos yra kaip prisijungimas prie NATO, – sako L.Christensenas.
– Ką apie eurą mano jūsų centrinis bankas ir valdžia?
– Abejoju, kad valdžia artimiausiu metu drįstų paklausti to visuomenės. Tai būtų didelė politinė nesėkmė. Danijos valdžios požiūris visada buvo toks, kad Danija nori prisijungti prie euro zonos, bet danų nuomonė eurui yra nepalanki, todėl šito tikslo nesivaikoma. Centrinis bankas mano panašiai – Danija norėtų prisijungti prie euro zonos, bet tai yra politinis sprendimas.
– Latvija ir Lietuva skuba prisijungti prie euro zonos. Ar verta?
– Manau, kad Lenkijos finansų ministras Jacekas Rostowskis pasakė labai teisingai: euro zona yra renovuojamas namas ir, nors norėtume ten įsikelti, nematome priežasties, kol namas yra vis dar rekonstruojamas. Aš taip manau apie eurą. Jeigu euro zona veiktų sklandžiai, Latvijos ir Lietuvos noras turėtų būti paprastas – įsivesti eurą. Bet nesuprantu, kodėl taip skubama eurą įsivesti dabar. Toks sprendimas yra ne ekonominis, bet politinis.
Politinė parama prisijungimui prie euro Lietuvoje ir Latvijoje yra didelė. Tuo metu Švedija, Danija niekad neskubina tokios diskusijos. Baltijos šalyse tai yra geopolitika. Lietuviams ir latviams prisijungimas prie euro zonos yra kaip prisijungimas prie NATO. Tai – geopolitika, apsidraudimas nuo Rusijos. Ekonomistai negali dėl to diskutuoti ir iki galo įvertinti tokio sprendimo.
Tačiau iš ekonominės perspektyvos, nesvarbu, prisijungs Lietuva prie euro, ar ne, pinigų politika liks ta pati. Aš matau labai mažai privalumų, bet taip pat ir mažai trūkumų.
Mūsų progresinių mokesčių patirtis nėra sėkmės istorija ir negaliu suprasti, kas ir kodėl gali tai siūlyti, – stebisi „Danske“ analitikas.
Bet jūs turite galimybę neprisijungti prie euro. Ir jeigu situacija euro zonoje būtų bloga, kelio iš euro zonos prisijungus jau nėra. Aš nežinau, kaip pasaulis gyvens 2015 metais. Bet, manau,. Lietuvai labiau pasisekė nei Latvijai, nes ji turi papildomus metus apie tai pagalvoti. O dėl Mastrichto kriterijų, tai, manau, 2015 metai yra reali data.
Apskritai aš esu skeptiškas dėl euro zonos. Manau, kad ECB padarė daug nevykusių pinigų politikos sprendimų. Manau, kad ECB turi būti kaltinamas dėl dabartinės krizės.
– Ką manote apie Lietuvoje girdimus mokesčių sistemos reformos siūlymus?
– Lietuvoje girdimos dvi diskusijos – apie progresinius mokesčius ir įvairias PVM lengvatas. Aš galvoju, kad šios diskusijos yra visiškai netinkamos. Progresiniai mokesčiai yra ypač bloga mintis – jie atneštų mažai pajamų, sumažintų švietimo motyvaciją, ilgesnio darbo, pastangų, startuolių iniciatyvas. Negaliu pasakyti nieko gero apie progresinius mokesčius. Kaip argumentu remiamasi Skandinavijos šalimis – esą jos taiko progresinį apmokestinimą. Bet mes jau atsisakėme progresinių mokesčių. Per pastarąjį dvidešimtmetį mes mažinome progresinius mokesčius. Švedijoje tokios sistemos jau nebėra, Danijoje egzistuoja tik viena pakopa, kuri buvo smarkiai sumažinta. Taigi Skandinavija traukiasi nuo progresinių mokesčių. Manau, kad mūsų progresinių mokesčių patirtis nėra sėkmės istorija ir negaliu suprasti, kas ir kodėl gali tai siūlyti. Tai niekam nepadės.
Lietuvai reikia skaidrios, lengvai suprantamos mokesčių sistemos. Todėl reikia vieningo PVM mokesčio, vienodo viskam. Aišku, geriausia kiek įmanoma mažiausio. Todėl suprantu kalbas apie PVM sumažinimą apskritai, bet ne PVM diferencijavimą.
Jeigu norite išleisti pinigų mažindami mokesčius, kas yra puiku, tada reikia mažinti darbo apmokestinimą, darbo vietos kainą. Tam reikia biudžete rasti pinigų. Jų kol kas biudžete nėra.
Dabartinės valdančiosios partijos dar prieš rinkimus aiškino, kad nori auginti ūkį, nori padėti mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Manau, kad tai yra šaunu. Manau, kad vienas didžiausių praėjusios valdžios trūkumų yra tai, kad jie ėmėsi per mažai priemonių ūkiui skatinti. Bet progresiniai mokesčiai, PVM diferencijavimas taip pat darbo vietų nesukurs. Netgi priešingai.
– Ką manote apie siūlomas įmokų „Sodrai“ lubas?
Danija tokių mokesčių apskritai neturi. Danija apmokestina pajamas, bet ne darbą. Reikia mažinti darbo apmokestinimą. Mokesčius „Sodrai“ reikia sumažinti drastiškai. Taip yra kuriamos darbo vietos.
– Kaip tuomet mokėti žmonėms pensijas?
– Manau, kad pensija turi būti privačios santaupos.
– Kas yra didžiausia finansinė našta danams?
– Mokesčiai. Danijos mokesčiai yra didžiausi visame pasaulyje. Tai yra reikšminga Danijos ekonomikos problema. Bet mes neapmokestiname darbuotojų, kaip tą darote jūs. Mes turime aukštą pajamų mokestį ir aukštą pridėtinės vertės mokestį, kuris sudaro net 25 proc. Didžiausias tarifas, kuriuo apmokestinamos pajamos, yra net 59 proc. Net ir tie, kurių pajamos yra mažiausios, mokesčiai yra dideli.
– O kaip Danijoje gyvena pensininkai?
– Manau, kad mūsų pensijų sistema Danijoje yra pakankamai dosni. Danija turi dviejų pakopų pensijų sistemą. Antrąją pakopą pristatėme dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Todėl daug žmonių turi pakankamai daug asmeninių santaupų. Tai yra pagrindinė Danijos pensijų sistemos stiprybė. Todėl ateityje vis mažiau priklausysime nuo valstybės lėšų.
– Dabar mokyklose skamba paskutinis skambutis, jaunuoliai renkasi profesijas. Ką jūs patartumėte – rinktis atsižvelgiant į savo norus ar į darbuotojų paklausą ateityje?
– Aš esu labai laimingas. Pasirinkau profesiją – ekonomiką – kuri man labai artima. Man tai įdomu, aš mėgstu galvoti, kalbėti apie ekonomiką. Tai mane veža. Man pasisekė, aš gerai gyvenu. Gerai, jei gali turėti abu dalykus. Deja, Danijoje, kur mokslas yra nemokamas, jauni danai renkasi tai, ką jiems smagu veikti, bet kas ateityje jiems negarantuoja darbo vietos.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Larsas Christensenas |
Tam yra laisva rinka. Jeigu pasirinkai netinkamą profesiją ir negali gauti darbo, manau, kad tai turėtų būti tavo problema, o ne mokesčių mokėtojų. Deja, Danijoje taip yra ne visada, Lietuvoje – dažniau.
Jauni lietuviai važiuoja studijuoti į užsienį, į didesnius ir geresnius universitetus. Manau, kad tai labai svarbu ir turi būti skatinama.
Jeigu galėčiau pasiūlyti Lietuvos universitetams, pasiūlyčiau dėstyti anglų kalba. Paskaitos, vadovėliai turėtų būti anglų kalba. Kai aš pagalvoju, kad makroekonomika Lietuvoje yra dėstoma lietuviškai, manau, kad tai yra problema ugdomiems ekonomistams. Jeigu nori būti sėkmingas ir geras ekonomistas, reikia gerai kalbėti angliškai. Aš beveik visą dieną kalbu angliškai, net kai esu Kopenhagoje. Nes pas mus dirba čekai, lenkai, britai, airiai.
