Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

R.Rudzkis apie ateinančius metus: ūkis nerodys veržlumo, o valdžia – ryžto

Rimantas Rudzkis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Rimantas Rudzkis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kokie besibaigiantys 2010-ieji buvo Lietuvos ekonomikai? Kas jos laukia kitais metais? Ko tikėtis verslui ir ko laukti paprastiems gyventojams? Apie tai naujienų portalas 15min.lt kalbėjosi su profesoriumi, „DnB NORD“ banko vyriausiuoju analitiku Rimantu Rudzkiu.

– 2010-ieji jau eina į pabaigą. Galbūt jau galima įvertinti, kokie jie buvo Lietuvos ekonomikai?

– Maždaug tokie, kaip ir prognozuota. Prieš metus kalbėjome, kad smukimas baigsis, laukia labai ilgas atsigavimas, aukštas nedarbo lygis ir didelis valstybės biudžeto deficitas. Visos šitos prognozės tiksliai ir pasitvirtino. Nedarbo lygis yra tikrai labai didelis. Žinoma, jį mažina emigracija, bet ar dėl to reikia džiaugtis, nežinia. O biudžeto deficitas, matyt, sieks apie 8 procentus.

Malonių siurprizų šiemet, deja, nesulaukėme. Ryžtingų pertvarkų valstybė nesiėmė, priežasčių, kurios trukdo ūkiui sparčiai atsigauti, ryžtingai šalinti nepradėjo. Todėl ir matome ūkio raidą nė kiek ne geresnę, nei buvo prognozuojama.

– Kokie didžiausi iššūkiai Lietuvos ekonomikos laukia kitais metais?

– Staigių iššūkių nebus. Situacija bus kaip su ta varle, kurią galima įmesti į karštą vandenį. Tai jai tikrai bus iššūkis ir ji iš to puodo iššoks. Bet galima įmesti varlę į šaltą vandenį ir po truputį šildyti. Tada situacija blogėja lėtai ir varlė, aišku, nedaro ryžtingų veiksmų.

Pagrindiniai iššūkiai... Pirmas iššūkis – emigracija. Mes prarandame kvalifikuotą darbo jėgą. Ūkis jau dabar pradeda skųstis, kad nepaisant didžiulio nedarbo trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Tai tas iššūkis tęsis.

Šito reiškinio pasekmė yra nenoras investuoti Lietuvoje. Aišku, tai nėra vienintelė priežastis. Mes esame sukūrę labai daug biurokratinių kliūčių investicijoms. Verslo reglamentavimas yra smulkmeniškesnis negu Vakarų Europos šalyse. Todėl tikėtis investicijų protrūkio sudėtinga.

Valstybę slėgs didelis iždo deficitas ir poreikis jį mažinti. Prieš rinkimus valios ryžtingai pertvarkai ir struktūrinėms viešojo sektoriaus reformoms neatsiras. Tad matysime vaizdą tokį, kokį matėme iki šiol – mėginimą kažkiek deficitą sumažinti prašant susiveržti diržus. Apskritai manau, kad bus stagnacija: ūkis nerodys veržlumo, o valdžia nerodys ryžto pertvarkyti sąlygų verslui, reformuoti viešąjį sektorių, kad būtų didesnis efektyvumas.

– Kokį kitais metais prognozuojate bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą?

– Aš laukčiau poros procentų BVP augimo, bet jis gali būti ir didesnis. Esu pesimistas žvelgdamas į ilgalaikę perspektyvą. Manau, kad po penkerių metų vėl sėdėsime prastoje padėtyje. O artimiausius metus mes turėtume augti. Įkristi įkritome į duobę, dabar iš tos duobės ropščiamės, verslas padarė išvadas, susimažino sąnaudas, pasaulio aplinka palanki.

Sunku numatyti, koks bus BVP augimas: ar 2 proc., ar daugiau. Tai priklauso nuo kelių veiksnių. Nuo to, ar tikrai pagerės ES pinigų naudojimas. Aš linkęs tikėti, kad taip bus. Man sunku pasakyti, kiek pajudės bankų kreditai. Daug priklauso nuo motininių bankų. Jeigu jie prastai vertins Lietuvos situaciją, tai neatriš paskolų srauto. O jeigu jie atriš, augimas bus didesnis nei 2 proc. Jei darbo jėga ir toliau bėgs iš Lietuvos, galimas ir prastesnis variantas.

– Kaip manote, ar Vyriausybei pavyks iš šešėlio ištraukti milijardą litų?

– Dedant daug pastangų, kažkiek galima ištraukti. Bet kad tai labai pataisys ekonomikos lygį, aš nepasakyčiau. Tai galbūt šiek tiek palengvins biudžeto padėtį, bet ar nuo to bus geriau visai Lietuvai?

Įsivaizduokime, kad mūsų šalis yra pasaulio ekonomikoje. Mūsų šalies problema yra ta, kad mes uždirbame per mažai pajamų. Mūsų ekonomika – žemesnio lygio, žemesnės technologijos, prekių ženklai neišplėtoti, žinių trūksta, žmogiškieji ištekliai bėga.

Kokių mes imamės veiksmų? Mes nesiimame veiksmų, kad suaktyvintume verslą, o sukame galvą, kaip perskirstyti pajamas šalyje. Dabar dalis tų pajamų yra paslepiama – kažkas iš Baltarusijos atsivežė benzino, pardavė čia ir panašiai.

Mes, įsitempę ir metę tam dideles pajėgas, galbūt teisingiau perskirstysime tuos pinigus – iš šešėlio atimsime, galbūt atiduosime mokytojams, gydytojams, policininkams. Norėdami atimti tuos pinigus, daug žmonių turės intensyviai kovoti, dirbti, bet ta kova nekuria nei prekių, nei paslaugų. Nuo to mes papildomai iš pasaulio neuždirbsime pinigų.

Manau, kad reikia stengtis šešėlį mažinti, bet jokiu būdu tai neturi būti pagrindinis uždavinys. Reikia siekti, kad ekonomika būtų konkurencingesnė.

– Prakalbote apie verslą. Kaip jam seksis kitais metais?

– Kiek aš žinau, šiuo metu pusė mūsų verslo yra ant bankroto ribos. Jie išsikapstys, nes sunkiausi laikai jau praeity. Bet jie ir išsikapsto dėl to, kad moka mažas algas, slepia mokesčius ir panašiai. Mes vėl atsimušame į tą patį. Kaip mokėti didelę algą žmogui, jeigu įmonė negauna pakankamai pajamų? Ji galėtų mokėti, jei sugebėtų sėkmingai parduoti savo prekes ir paslaugas pasaulio rinkoje, bet tam reikia sudaryti verslui geras sąlygas. Tam, kad vadovas galėtų plėtoti verslą, jis neturi skirti 90 proc. savo laiko visokių popierių pildymui ir kovai su kontroliuojančiomis institucijomis. Jis turi važinėti po užsienį, susitikinėti su partneriais, siūlyti jiems naujovių.

Reikia pakeisti susidariusią ydingą situaciją, nes noras daryti verslą Lietuvoje yra labai sumažėjęs. Tiek iš užsienio kapitalo pusės, tiek iš vietos. Todėl pasiekti, kad mūsų ekonomika vėl augtų 7–8 proc., be reformų, matyt, neįmanoma.

– Vis dėlto kokios verslo šakos galėtų timptelėti ekonomiką į viršų?

– Sunku pasakyti kurios. Galėtų timptelėti tie, kurie dirba užsienio rinkoms ir yra radę savo nišą. Tai gali būti ir siuvimo bendrovė, ir baldų įmonė, ir medienos įmonė, ir paslaugas teikianti bendrovė. Nėra tokios šakos Lietuvoje, kuri turėtų visiškai puikias perspektyvas. Ir nėra nė vienos pasmerktos. Visur galime rasti įmonių, kurių vadovai pakankamai energingi, aktyvūs, rado savo nišas, užmezgė gerus partnerystės ryšius su užsieniu, didina gamybą ir viską išveža į užsienį.

Vidaus rinka jokio staigaus proveržio neparodys. Žinoma, yra ir išimčių. Kitais metais daugiau pinigų iš Europos Sąjungos (ES) paramos ateis iki verslo. Gyvenimas toms įmonėms, kurios dirba su ES paramos naudojimu, pagerės.

Žemės ūkis? Nieko jam atsitikti neturėtų. Pasaulyje maisto paklausa kyla, jis brangsta. Vadinasi, žemdirbiams nėra blogų sąlygų. Maisto pramonei – irgi ne.

Aukštos naftos kainos išsilaikys, vadinasi, Rusijoje kils perkamoji galia. Tiems, kurie sėkmingai skverbiasi į Rusijos rinką, situacija pagerės.

– O ko iš 2011-ųjų turėtų laukti paprasti gyventojai?

– Kadangi jau pradeda trūkti darbo jėgos, tai tie, kurių paklausi specialybė, gali tikėtis, kad alga vėl pradės augti. Bus tokia paradoksali situacija: bedarbių bus gana daug, bet atsiras savotiškos varžybos dėl gerų darbuotojų. Labai daug lietuvių išvažiavo į užsienį, todėl jau nebebus taip, kad už durų stovi keli laukiantys į vieną vietą.

Socialinių išmokų augimo vargu ar galima tikėtis, kai biudžeto deficitas yra toks didelis. Biudžetinių darbuotojų – mokytojų, gydytojų ir panašiai – net galėtų laukti dar vienas mažinimas, jei metų vidutyje tektų karpyti biudžetą.

Struktūrinių reformų niekas nesiima. Jeigu imtųsi, vieniems algas gal ir pakeltų, o įstaigoms, kurios neefektyvios, finansavimą nutrauktų. Bet, kaip matėme, šita Vyriausybė dvejus metus to nedarė, tad, matyt, nedarys ir toliau.

– Kokio reikėtų laukti nedarbo lygio?

– Sunku numatyti, koks bus nedarbas, nes sunku prognozuoti emigrantų srautą. Šiais metais Vyriausybė viską iškraipė privalomojo sveikatos draudimo įmokomis. Ir negali suprasti, ar tikrai 60–70 tūkst. žmonių iš Lietuvos išvažiavo, ar jų didelė dalis anksčiau išvažiavo ir tik dabar užsiregistruoja. Kokius nors tyrimus norėtųsi pamatyti, bet niekas jų nedaro, tik oficialius skaičius skelbia ir nežinai, į juos reaguoti ar ne.

Jeigu emigrantų srautas bus didelis, nedarbas staigiai nukris. Bet ne todėl, kad darbo vietų bus sukurta, o dėl to, kad dalis bedarbių išvažiuos.

Manau, kad nedarbo lygis išliks gana aukštas. Nemanau, kad jis gali nukristi žemiau nei 12 proc. Bet ar jis bus 16, ar 14, ar 12 proc., bijau prognozuoti, nes neturiu informacijos apie emigracijos mastą.

– Kaip Lietuvą paveiks euro įvedimas Estijoje?

– Mums nieko blogo nenutiks. Aišku, pirmiausiai tai bus gerai estams. Jie dar kartą visam pasauliui praneš, kad yra regiono lyderiai. Tai jiems palanku investicijų prasme. Galima būtų įtarti, kad jie pervilios potencialius užsienio investuotojus iš Lietuvos, bet taip nėra. Į Lietuvą ir taip tie investuotojai nelabai žvalgosi.

Greičiau yra atvirkščiai: investuotojai, atradę Estiją, po kurio laiko galbūt apsižvalgys, kad ten erdvės per mažai. Gali būti, kad estai atliks savotišką masalo vaidmenį. Atkreipę investuotojų dėmesį, netiesiogiai parodys, kad yra ir Latvija su Lietuva.

Taigi manau, kad nieko blogo mums nenutiks, greičiau gero. Tik tiek, kad psichologiškai atotrūkis tarp Lietuvos ir Estijos dar labiau padidės.

– Kalbant apie užsienio investuotojus, per ganėtinai trumpą laiką į Lietuvą atėjo tokios kompanijos kaip „Barclays“, „Western Union“, IBM. Ar kitais metais Vyriausybei pavyks dar ką nors privilioti?

– Labai gerai, kad premjeras tiesiog už skverno pagauna žymios kompanijos vadovą ir pradeda jį agituoti. To labai trūko ankstesnėms vyriausybėms. Tikrai galima pagirti mūsų premjerą, kad jis atlieka tokį gal net savotiškai juodą darbą: netingi, važiuoja, susitikinėja ir kalbina. Bet supraskime, makroekonominiu požiūriu tai yra labai menkas indėlis. Tai daugiau Lietuvos reklama užsieniui, kad mes paskui galėtume pasakyti: „Štai, atėjo „Barclays“, atėjo „Western Union“. Matote, šalis patraukli tokioms garsioms kompanijoms, atkreipkite dėmesį ir jūs.“

Bet tai yra menkas indėlis. Gerais laikais į Lietuvą užsienio investicijų ateidavo kokie 3 mlrd. litų per metus, o iš „Barclays“, „Western Union“ ir panašiai keliasdešimt milijonų geriausiu atveju susikrapštytų. Palyginkime: tokia šalis kaip Airija, kur gyventojų yra panašiai kaip Lietuvoje, gerais laikais pritraukdavo ne 3 mlrd. litų, o apie 20–25 mlrd. eurų. Tokio srauto mes niekada nesulauksime, bet norėtųsi, kad sulauktume bent 3–4 proc. BVP.

O šios priviliotos kompanijos įkurs po kelis šimtus darbo vietų. Bet mums reikia ne kelių šimtų, o keliasdešimt tūkstančių gerų darbo vietų, kad sustabdytume jaunimo bėgimą iš Lietuvos.

Investicijų atėjimą lemia ne energingi tiesioginiai kontaktai. Neužtenka tampyti už skverno, reikia dar ir ant stalo padėti: „Štai, žiūrėkite, pas mus sąlygos patrauklesnės nei Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, nes pas mus tas geriau, tas geriau, tas geriau.“ O ką dabar mes galime parodyti lygindamiesi su estais? Tik tai, kad pas mus atlyginimai apie 20 proc. mažesni. Daugiau mes nieko negalime, jie turi visus kozirius.

Komentarai
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką