„Jeigu norite pamatyti, kas nutinka valstybėje, kurioje stinga efektyvios konkurencijos priežiūros, pasižiūrėkite į Kanadą“, – kitame EBPO renginyje pasiūlė Kanados konkurencijos institucijos vadovas Matthew Boswell. Jis papasakojo, kad jo šalyje ilgą laiką trūko teisinių ir praktinių priemonių efektyviai kovai su konkurencijos taisyklių pažeidimais, kol vieną dieną pati visuomenė sukėlė „maištą“ ir pareikalavo pokyčių iš politikų.
Pastaraisiais metais tarptautinėje erdvėje girdžiu kaip niekada daug diskusijų apie konkurencijos (ir apskritai veikiančios ekonomikos) bei demokratijos ryšį ir abipusį poveikį. Kalbama apie agresyvų lobizmą, darantį žalą visuomenės interesams. Perspėjama apie dezinformaciją, kenkiančią konkurentams ir uždarančią rinkas. Rinkos galia tam tikruose sektoriuose, pavyzdžiui, debesų kompiuterijos, aptariama ir kaip saugumo klausimas.
Nuo globalių pasvarstymų sugrįžus į paprastą kasdienį gyvenimą, kovos su karteliais būtinybė ne mažiau akivaizdi ir čia. EBPO skaičiavimu, karteliai padidina kainas bent 10–20 proc., o karteliai tarp viešųjų pirkimų dalyvių – net iki 30 proc. ar daugiau.
Na, o kalbant visiškai praktiškai, įsivaizduokite: renkatės vairavimo mokyklą ir staiga per vieną dieną visų mieste veikiančių mokyklų kainos ženkliai pakyla ir tampa vienodos; ruošiatės savo laimingiausiai gyvenimo dienai – vestuvėms – ir ieškant suknelės visi salonai Jūsų maloniai paprašo sumokėti matavimosi mokestį; nueinate pas notarą pasirašyti buto hipotekos sutarties ir sužinote, kad mokėsite dvigubą mokestį, nes Jūsų butas turi ir sandėliuką... Visos šios istorijos paremtos tikrais faktais apie vartotojų patirtis, kilusias dėl kartelių, kuriuos atskleidė Konkurencijos taryba.
Jautriausia visuomenė, ko gero, yra maisto produktų kainoms. Nors jų didėjimas pastaraisiais metais buvo globalus reiškinys, nulemtas infliacijos, energijos išteklių kainų augimo ir pan., Konkurencijos tarybos praktikoje buvo išaiškinti ir draudžiami susitarimai tarp ūkio subjektų, darę įtaką maisto kainoms. Tokių susitarimų nustatėme tiek tiekėjams derinant veiksmus viešuosiuose pirkimuose, tiek gamintojams ir mažmenininkams derinant prekių kainas vartotojams.
Karteliai tikrai nuodija orą. Kartais – tiesiogine prasme. Pavyzdžiui, Europos Komisija dar 2016 m. atskleidė kartelinį susitarimą, kurio dalyviai, be kita ko, susitarė apriboti naujų aplinką saugančių technologijų diegimą transporto priemonėse. Prancūzijos konkurencijos institucija išaiškino kartelį, kurio dalyviai susitarė riboti vartotojams prieinamą informaciją apie siūlomų grindų dangų poveikį aplinkai. Vėliau sekė kiti panašaus pobūdžio sprendimai. Šie pavyzdžiai parodo, kad karteliai ne tik didina kainas, stabdo inovacijas, bet kenkia net ir aplinkai bei gyvenimo kokybei.
Turbūt jau įtikinau, kad kovoti su karteliais ne tik reikia, bet yra tiesiog gyvybiškai būtina. Dėl tos pačios priežasties Konkurencijos taryba pastaraisiais metais aktyviai dalyvavo diskusijose sprendžiant dėl institucijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų. Noriai dalinomės informacija su sprendimų priėmėjais ir siekėme, kad reguliavimas būtų kuo palankesnis efektyviam atgrasymui nuo kartelių bei jų atskleidimui.
Iš patirties žinau, kad kartelių atskleidimas nėra lengvas pratimas. Šiais laikais įmonės aktyviai naudojasi įvairiomis komunikacijos priemonėmis, su veikla susijusia informacija keičiasi naudodami asmeninius komunikacijos kanalus, o kartais net naikina įrodymus per Konkurencijos tarybos atliekamus patikrinimus.
O kas, jeigu kovą su karteliais pralaimėsime galutinai? Pavyzdžiui, nuspręsime, kad esama sistema n(eb)ėra pakankamai efektyvi? Kad laisvei jau per daug stokojame atsakomybės? Tokių diskusijų pasigirsta ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Apie poreikį imtis struktūrinių priemonių ar bent jau agresyvesnio reguliavimo kovai su rinkos galia. Reguliuoti kainas arba apskritai „atsikratyti“ privačių paslaugų tam tikruose sektoriuose, nes verslas ne visuomet moka žaisti sąžiningai. Turime ir praktinių pavyzdžių už Atlanto, kai netekę kantrybės dėl brangiai kainuojančių vaistų aukščiausi valstybių vadovai primygtinai rekomenduoja įmonėms, ką daryti su kainodara (o jeigu ne...).
Man asmeniškai šiandien dar nesinori „nurašyti“ nei rinkos, nei demokratijos, nei konkurencijos. Na, bet čia – komandinis žaidimas. Neperjunkite kanalo.
