Nuolatinis MIPIM parodos dalyvis Robertas Dargis, statybų bendrovės „Eika“ direktorius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas, „15min“ papasakojo, kaip Europa konkuruoja su Azija, kaip kitose šalyse valdžia, mokslas ir verslas vienija jėgas ir kokia padėtis yra Lietuvoje.
Baltijos šalys iškrenta
„MIPIM – didžiausi Europoje NT atlaidai, į kuriuos suvažiuoja visi, kurie nori parodyti, ką gero yra padarę, – apie parodos specifiką pasakoja LNTPA prezidentas. – Architektai rodo, kur juda architektūra; regionai – kaip pasiruošę priimti investicijas, energetikai – kaip reikėtų statyti efektyvesnius statinius. Atvažiuoja NT vystytojai su paruoštais projektais, kuriais tikisi pritraukti investuotojų dėmesį. Taip pat suvažiuoja pirkėjai. Tai pasižiūrėjimas, kur juda pasaulis, ir vieta kalbėtis apie tai, kokie pokyčiai laukia.“
Šiais metais, anot R.Dargio, parodoje buvo aiški takoskyra tarp Šiaurės ir Pietų Europos. Pietuose interesų zonų neturi nei investuotojai, nei vystytojai, o Vokietija ir Skandinavija ekonomiškai ir finansiškai laikosi gerai. Vis stipriau save pozicionuoja ir Rusija: miestai, regionai rodo naujas galimybes. Tik, kaip pastebi R.Dargis, investuotojai labai atsargūs: „Rusijoje investuoti sąlygos sudarytos, projektai ir galimybės labai patraukliai atrodo, vartotojų daug, tačiau visi klausia: o kas toliau? Kaip mes iš ten išeisim? Ar pasiimsime savo pinigus?“
„Lenkija ir apskritai visas Rytų Europos regionas tampa įdomus kaip galimybių vieta, – pastebi pašnekovas. – Blogiausia, kad Rytų ir Vidurio Europos termino vartojimas neapima Baltijos šalių. Jos iškrenta iš radaro, nes rinka ir objektai tokie maži, kad institucinių investuotojų nedomina. Fondai, kurie čia veikia ir buvo sukurti Baltijos šalims, paprastai būna skandinaviškos kilmės, ir Skandinavija mus žino, bet, sakykime, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos investuotojams mūsų šalys neatrodo tokios patrauklios.“
Lietuviškos avantiūros
Lietuva anksčiau pristatinėjo savo projektus, bet tai buvo galimybių pristatymas – kaip galėtų būti, jeigu kam nors būtų įdomu.
MIPIM prisistato ne tik Europos, bet ir JAV, Kanados, Azijos regionai. R.Dargio manymu, ši paroda labai svarbi parodyti save, ieškoti kontaktų, kapitalo, tačiau tam reikia pasiruošti: „Šiandien Europos šalys išsiskiria tuo, kad pristatomi projektai yra ne bandymas pasirodyti grožio konkurse. Rinkos, galimybių, sprendimų pristatymas leidžia susidomėjusiems matyti, kuo projektas galėtų baigtis. Lietuva anksčiau pristatinėjo savo projektus, bet tai buvo galimybių pristatymas – kaip galėtų būti, jeigu kam nors būtų įdomu.
Tačiau į parodą atvažiuoja ne tokie aukso ieškotojai, kurie XIX a. plaukdavo laivais į Šiaurės Ameriką, po to keliaudavo vilkstinėmis iki Aliaskos ir bandydavo atrasti aukso lobį. Žmonės čia atvyksta su pinigais, jie žino, kuriam laikui investuoja, tikisi didelių maržų arba stabilumo, prognozuojamumo. Ir pasakoti jiems apie danguje skraidančius aukso rūmus neverta. Tą supratus, Lietuvai irgi yra erdvės tokiose parodose.“
Problema ta, kad Lietuvos atstovai į tokias parodas vykdavo nepasiruošę. R.Dargis pateikia konkretų pavyzdį: „Klaipėda kažkada atvežė greitojo tramvajaus tarp Palangos ir Klaipėdos projektą. Gera idėja turėti susisiekimą, kuris leistų plėtoti aplinkines teritorijas.
Poilsiautojai iš Palangos galėtų greitai atvažiuoti į Klaipėdą, pažiūrėti renginių ir grįžti atgal. Tačiau be to, kad buvo nuvežtas maketas ir parodyta, kaip gražiai mirksi lemputėmis tas tramvajus, nieko nepadaryta: bendrojo plano sprendinių nėra, tramvajaus bėgiai eina pajūriu per saugomą Klaipėdos regioninį parką, o gamtosaugininkų sprendimo nėra. Jeigu susidomėsi pabandyti imtis šio projekto, paaiškės, kad to padaryti beveik neįmanoma. Kas gali investuoti į tokius projektus?“
LNTPA prezidentas pateikia dar vieną – Vilniaus – pavyzdį iš ankstesnės MIPIM parodos. Tai – geležinkelio stoties perdenginio projektas. Jis, anot R.Dargio, leistų įdomiai plėtoti geležinkelio stoties zoną, kurioje yra geras susisiekimas ir infrastruktūra. Tačiau padarius bendrojo plano sprendinius reikėtų visą stotį nuleisti į požemį, uždengti ją ir tada atidaryti erdvę vystymui. „Reikės ne vienerių metų, kol tai bus padaryta, tik po to galėsime skaičiuoti, kiek tai kainuos, ir gali paaiškėti, kad toks projektas yra fiziškai neįgyvendinamas. Vežti jį ir rodyti ankstoka“, – teigia pašnekovas.
Verslo, mokslo ir valdžios sintezė
R.Dargio teigimu, NT plėtrai reikia valdžios, verslo ir mokslo sąjungos. „Konkurencija milžiniška. Nebeužtenka pasakyti: turiu gerą vietą, kur galėtumėte investuoti. Lietuva, bent jau premjeras, suprato, kad investicijas reikia pirkti. Investuotojai renkasi, kas pasiūlys geriausias sąlygas.“
Belgijos miesto Gento atstovai parodoje pristatė, kaip plėtojamas miestas, turintis apie 200 000 gyventojų, nedidelį uostą, universitetą, verslą. Gentas išnaudoja visus savo išteklius: universitetą, skiria žemes, infrastruktūrą ir pritraukia japonus, kurie plėtoja biotechnologijas ir stato biomedicinos įmones.
R.Dargiui parodoje įsiminė, kaip pasaulio šalys, kuriose pragyvenimo kaštai dideli, ruošiasi konkuruoti su Azija.
„Europa supranta, kad konkuruoti nei kastuvais, nei laužtuvais nebeįmanoma, nes Azijoje ir kasėjų žymiai daugiau, ir jie greičiau, daug pigiau viską padaro. Tarkime, Indonezijoje geras atlyginimas – šimtas JAV dolerių, o Europoje apie tokius pinigus neverta kalbėti, tad ji kuria didžiulius centrus. Švedijoje, Stokholme, statomas medicinos centras „Karolinska“, kurio plotas – kaip trijų Vilniaus „Akropolių“. Jis statomas lietuvių keikiamu PPP (viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės, – aut. past.) metodu, kad pritrauktų privatų investuotoją ir operatorių, nes jie dirba daug racionaliau nei valstybė. Kodėl Lietuva to negalėtų padaryti? Kaune turime dideles klinikas, Kauno medicinos universitetą. Santariškės galėtų plėtoti širdies ir kraujagyslių ligų gydymą. Turime didelę posovietinę erdvę, galėtume užsitikrinti bent netolimų kaimynų srautą iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos. Tai būtų visai kito lygio konkurencija ir pajamos“, – įsisvajoja R.Dargis.
 |
| „Karolinska“ vizualizacija |
Vokiečiai ne stato, o griauna
LNTPA prezidentas teigia, kad neigiama demografija daro didžiulę įtaką mūsų miestams. „Užuot kalbėję apie darnią plėtrą, pakeiskime terminus – į darnų, arba nevaldomą, susitraukimą. Kai kuriuose miestuose jau 30 proc. mažiau žmonių. Ypač jaunų. Tad ar tikrai reikia renovuoti mokyklas? Ar, žiūrint dvidešimt metų į priekį, nebūtų geriau palikti vieną mokyklą, nes tų vaikų tik šiaip ne taip sukrapštysime? O darželius gal reikia keisti į senelių arba socialinės paramos namus? Gal, užuot stačius naujus, reikėtų susitvarkyti esamus statinius? Reikia racionaliai nuspręsti, kaip miestus tvarkyti. Mūsų problemos šiemet parodoje neaptartos, bet ankstesnėje parodoje buvo kalbėta apie valdomą Rytų Vokietijos susitraukimą ir miestų regeneravimą, kur irgi apie 30 proc. gyventojų dingo.
Vokiečiai per 10 metų nugriovė apie 300 000 butų! Jie bent jau turi pinigų, kad susitvarkytų istorinius miestų centrus. Net įgyvendina tokias programas: sutvarko butus Senamiestyje ir leidžia žmonėms po du tris mėnesius ten pagyventi. Jeigu jiems patinka, gali lengvatinėmis sąlygomis įsigyti tuos butus, o ankstesni daugiabučiai naikinami.“
Milijardus leidžiame vėjais
3 mlrd. Lt investuota į miestelius, o nei darbo vietų padaugėjo, nei gyvenimo klimatas pasikeitė. Iš esmės sukūrėme prielaidą tam miestui dar sunkiau gyventi.
„Kiekviena valstybė turi savų bėdų, tačiau kitos jas sprendžia, – pastebi R.Dargis. – Institucijos užsiima tomis bėdomis, skiria finansavimą ir sugeba suvaldyti procesus. Pamiršau, ar mūsų šalyje per pastaruosius metus bent diskusija apie tai buvo. Per Vidaus reikalų ministeriją ateina ES pinigų neva atsilikusiems miestams tvarkyti. Bet be to, kad sutvarkome viešąsias erdves, daugiau nieko nepasiekiame. 3 mlrd. Lt investuota į miestelius, o nei darbo vietų padaugėjo, nei gyvenimo klimatas pasikeitė. Iš esmės sukūrėme prielaidą tam miestui dar sunkiau gyventi. Juk, sutvarkius parką, pastačius suolelius, išgrindus gatveles, reikės tai ir prižiūrėti. Tam reikės pinigų, o instrumento, kaip juos generuoti, neturime. Vadinasi, reikės didinti miesto gyventojų mokesčius arba eiti merams į Vyriausybę ir prašyti pinigų išlaikyti infrastruktūrai. Valstybei reikėtų pagalvoti apie miestus, jų gyvenimą, sąlygų investicijoms, darbui, poilsiui, turizmui sudarymą. Lietuva dabar kaip vaikas be auklės.“
R.Dargio teigimu, Lietuvoje yra pakankamai specialistų, kurie supranta iššūkius ir siūlė ne vieną sprendimą, tačiau jie neįgyvendinami, nes politikoje nėra žmonių, kurie suprastų problemos mastą. „Valdžiai atrodo, kad tai nėra labai svarbu, ji stebisi, kodėl žmonės išvažiuoja. Juokinga, kai Seimo pirmininkė apkaltina žmones nepatriotiškumu. Prieš kalbant reikia padaryti tai, kas nuo tavęs priklauso, kad tie žmonės iš čia neišvažiuotų, kad turėtų darbą, galėtų rūpintis savo šeimomis, kokybiška gyvenimo aplinka. Reikia suvokti, kad esame XXI amžiuje, globalios Europos dalis. Toje pačioje MIPIM jau nebe valstybės prisistatinėja, bet regionai, miestai. Dabar konkuruoja, tarkime, ne Vokietija su Prancūzija, o atskiri regionai: kur ateis kapitalas, mokslas ir verslas. Tik tai garantuoja kokybišką gyvenimą“, – pabrėžia pašnekovas.
Vis dėlto R.Dargis nepraranda optimizmo ir mano, kad po metų, gerai pasiruošę, Lietuvos regionai turėtų dalyvauti „MIPIM 2013“. Jis pateikia pavyzdį: „Vienas graikų filosofas sėdi ant kelmelio. Prieina žmogus ir klausia: per kiek laiko aš nueisiu iki Atėnų? Filosofas sako: eik. Žmogus: ne, aš noriu paklausti, ar toli? Filosofas atkerta: eik. Žmogus supranta, kad nesusikalbės, ir nueina. Pavymui filosofas užrėkia: per pustrečios valandos. Žmogus nustemba: kodėl taip sakai? Filosofas atsako: turėjau pažiūrėti, kaip greitai tu eini. Lietuvai reikėtų eiti, kad matytume realius žingsnius, o ne tūpčiojimą.“
