Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 4d. 07:08

Europos lyderiai gali sukurti ekonominį stebuklą

Euro krizė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Euro krizė

Prieš kelerius metus atrodė, kad euro zonai, kuri sudaro šeštadalį pasaulio ekonomikos, kilo rimtų problemų, interneto svetainėje project-syndicate.org rašo ekonomikos profesorius Simonas Johnsonas. 2010 m. netikėtai kilusi valstybės skolos krizė prisidėjo prie didžiųjų bankų struktūrinių problemų, kurios tą krizę dar labiau pagilino. Griežto taupymo priemonės Graikijoje ir kitose su ekonominėmis problemomis susidūrusiose šalyse prisidėjo prie bendro ekonomikos nuosmukio. Dosnios tarpusavio paramos nebuvo, ir Europos Centrinis Bankas 2015 m. kovo mėn. kone desperatiškai paskelbė plataus masto viešojo sektoriaus skolos vertybinių popierių pirkimo programą.

Praėjus daugiau kaip dvejiems metams padėtis atrodo daug geresnė. Naujausioje Tarptautinio valiutos fondo ataskaitoje prognozuojama, kad euro zonos augimas 2017 m. sieks 1,7 proc., o 2018 m. – 1,6 proc. Tai daug geresnis rezultatas nei vos prieš keletą metų, kai regiono ekonomikos augimo tempas siekė vos 1 proc.

Pastaruoju metu kilusios kai kurių mažesnių Italijos ir Ispanijos bankų mokumo problemos buvo išspręstos be didesnių problemų. O neseniai surengtoje ECB konferencijoje net imta diskutuoti, kada ECB galėtų nutraukti savo intervencinius veiksmus ir galbūt imti didinti palūkanų normas.

Dabar kyla esminis klausimas – koks vidutinės trukmės Europos ekonomikos augimo potencialas? Visų pirma, kadangi palūkanų normos išlieka mažos, dabartinės tokių šalių kaip Italijos skolos valdymo problemų nekyla. Tačiau, kai prasidės palūkanų normų didinimo procesas, ar ekonomikos augimas bus pakankamai spartus, kad valstybės skolos lygis ir toliau išliktų priimtinas?

Pastarųjų kelerių metų laimėjimai skatinant augimą yra akivaizdūs. ECB mažų (o iš tiesų – neigiamų) palūkanų normų politika padėjo užtikrinti tinkamą kreditavimo lygį ir toliau finansuoti viešojo sektoriaus deficitą. Tai padėjo sumažinti spaudimą fiskalinei politikai ir atitinkamai sušvelninti griežto taupymo politiką. Bankų padėtis palaipsniui ėmė gerėti. Be to, yra duomenų, kad konkurencija prekių rinkose išaugo – greičiausiai dėl to, kad sušvelnėjo reguliavimas.

Antra vertus, yra ir blogų žinių, tačiau ne visos jos yra susijusios vien su euro zona. Pramoninėse šalyse produktyvumo augimas (o atitinkamai ir ekonomikos augimas apskritai) ėmė lėtėti; atrodo, kad procesas prasidėjo apie 2000 m. Sunku tiksliai pasakyti, kas lėmė tokią tendenciją, tačiau vyrauja nuomonė, kad naujosios informacinės technologijos teigiamai paveikė produktyvumą XX a. dešimtajame dešimtmetyje, tačiau augimas nebuvo pakankamai ilgalaikis ar plataus masto, teigia ekonomistas.

Be to, technologiniai pokyčiai padidino spaudimą vidurinei klasei daugelyje šalių, nes sumažėjo vidurinį išsilavinimą turinčių darbuotojų paklausa. Tai reiškia, kad ekonomikos augimas lėtės, o nelygybė didės; toks procesas gali dar labiau pakenkti bendram išsilavinimo ir kvalifikacijos lygiui.

Nerimą kelia ir Europos demografinės tendencijos, perspėja S. Johnsonas. Visuomenė senėja, todėl didėja pensininkų dalis, palyginti su ekonomiškai aktyvių žmonių skaičiumi. Europa susidūrė su plataus masto imigracija iš tokių šalių kaip Sirija, Libija ir Afganistanas; tačiau daugelis atvykėlių yra neišsilavinę, ir jiems sunku rasti darbą.

Akivaizdu, kad aktyvesnės inovacijos atneštų naudos. Net pesimistai pripažįsta technologinę pažangą gyvybės mokslų, dirbtinio intelekto ir robotikos srityje. Kinija vis aktyviau reiškiasi kaip aktyvus mokslinių tyrimų subjektas, todėl vis didėja spaudimas Europai.

Tačiau kol kas nurašyti Europos neverta. Jos žmogiškasis kapitalas yra stiprus, gera sveikatos priežiūra gali naudotis daugiau žmonių nei JAV, o nacionalinių rinkų integracija skatina stipresnių bendrovių formavimosi procesą.

„Scanpix“/AP nuotr./Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas
„Scanpix“/AP nuotr./Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas

Be to, atrodo, kad Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš Europos Sąjungos privertė žemyno vadovus susitelkti. Niekas nenori kartoti 2010–2014 m. politikos klaidų. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas siūlo stiprinti euro zonos valdymą, įskaitant galimybę įsteigti euro zonos finansų ministeriją. Toli graži neaišku, ar Vokietija su tuo sutiks, tačiau verta prisiminti, kad fiskalinės sąjungos kūrimo procesas JAV užtrūko labai ilgai, o tam tikrais aspektais jos kūrimas nebaigtas iki šiol, rašo S. Johnsonas.

Didžiausią susirūpinimą kelia euro zonos šalių augimo skirtumai. Vokietijos ekonomika yra stipri: 1,5–1,6 proc. augimas, praktiškai nulinė bedarbystė ir didelis einamosios sąskaitos perteklius. Ispanijos ekonomikos būklė labai pagerėjo – šalyje fiksuojamas 2,6 proc. augimas; tačiau nerimą kelia didelis nedarbas, kuris beveik nemažėja (šiuo metu siekia apie 18 proc.).

Kyla didelių klausimų dėl Italijos ekonomikos augimo – TVF prognozuoja, kad šiemet ir kitąmet šalies BVP augs 0,8 proc. Ar Šiaurės Italijos firmos vėl sugebės įrodyti, kad jos yra pajėgios augti vis konkurencingesnėse tarptautinėse rinkose? Ar kita naujųjų technologijų banga joms padės ar pakenks?

Prancūzijos perspektyvos taip pat nėra aiškios. Ar E.Macrono pergalės nulemti dramatiški Prancūzijos politikos pokyčiai paskatins į ekonomikos augimą nukreiptas reformas? Jei ne, E.Macronui gali būti sunku įtikinti Vokietiją paremti jo siūlymus dėl euro zonos integracijos.

Svarbiausia, kad euro zona (o galbūt ir visa ES) turi rasti būdų užtikrinti, kad visų šalių ekonomika augtų ir kad visi turėtų naudos iš to augimo. Nežinia, ar tai pavyks. Aišku tai, kad dabartinėmis sąlygomis, kai blogiausia jau praeityje, ši užduotis tapo lengvesnė.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką