- Neseniai mane nustebino leidinio „Süddeutsche Zeitung“ straipsnio pavadinimas: „Lėtas Europos saulėlydis: valstybių nepriklausomybė ir vieninga valiuta nesuderinami“.
 |
| Claus Offe |
- Taip, tai tiesa. Tačiau mes turėjome tai numatyti. Iš tiesų buvo padaryta nemažai klaidų. Visų pirma, klaidingai nustatytas euro zonos dydis. Šalys su skirtingais gamybos mastais ir skirtingais darbo užmokesčiais negali turėti vieningą valiutą, nes pralaimintieji dar labiau pralaimi, o laimėtojai dar daugiau laimi. Vokietija, Nyderlandai, Suomija, Liuksemburgas ir kai kurios kitos šalys turėjo pranašumų, o pietų šalys priklauso pralaimėjusiųjų grupei. Tai pirma klaida. Antra klaida, kad blogai apibrėžtoje euro zonoje nėra vieningos mokesčių ir socialinės politikos. Šį aspektą reikėjo sureguliuoti jau nuo pačios pradžios. Egzistuoja kai kurie silpni parametrai kaip, tarkime, Maastrichto kriterijai, tačiau iš tiesų jie nieko nereguliuoja, jie negali pakeisti mokesčių ir socialinės sistemos, vieningos visoms euro zonos narėms.
- Tai svarbus klausimas, ir neatrodo, kad į jį būtų lengva rasti atsakymą.
- Taip, tačiau reikia paklausti, kas gavo didžiausią naudą ir mažiausiai nukentėjo dėl padarytų klaidų. Bendra idėja yra ta, kad būtent šios šalys turėtų sumokėti daugiausia už klaidas. O jeigu pateiktume klausimą, kas gavo sąlyginę naudą už padarytas klaidas, atsakymas būtų – Vokietija, todėl, kad prekybinis disbalansas pasirodė esąs jos naudai. Ji nebūtų galėjusi tiek eksportuoti, jeigu nebūtų vieningos valiutos. Euras yra mechanizmas, kuris padeda vokiškam eksportui, nes kitos šalys-narės pasirodė esančios neapsaugotos nuo vieningos valiutos spąstų. Jos nebegali daryti to, ką darė devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais, devalvuodamos savo valiutas. Aš niekada negalėjau suprasti, kodėl Italija ir Ispanija su tokiu entuziazmu sveikino euro įvedimą, nors tai faktiškai reiškė jų autonomijos apribojimus.
- Tačiau vieninga valiuta sėkmingai funkcionavo bent jau pirmuosius dešimt metų iki 2008 metų krizės.
- Būtent taip, iki didžiosios krizės. Tačiau tai, ką pasakiau, yra tiesa, net jeigu ir nebūtų nutikusi jokia krizė. Tačiau krizė išryškino visas klaidas. Žvelgiant moraliniu požiūriu, tos valstybės, kurios gavo pirmenybę, turėtų kompensuoti kitų šalių nuostolius arba bent jau pasiimti didžiąją dalį. Tačiau žvelgiant iš politinės pusės, tai yra neįmanoma, nes bet kuri vyriausybė, kuri pasisiūlys prisiimti neproporcingą išlaidų ar valstybės skolų dalį, rizikuos pralaimėti būsimuosius rinkimus. Pavyzdžiui, jeigu socialdemokratai Vokietijoje pasiūlytų savanoriško skolos išskyrimo strategiją, tai būtų rizikinga arba net savižudiška. Mes stebime klasikinį prieštaravimą: tai, ką privaloma padaryti euro stabilizavimui tiek iš ekonominės, tiek iš moralinės pusės, yra neįmanoma dėl vidaus politikos priežasčių.
Jeigu pateiktume klausimą, kas gavo sąlyginę naudą už padarytas klaidas, atsakymas būtų – Vokietija,
Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie dar dvi klaidas. Visos be išimties Vokietijos, o taip pat ir kitų šalių partijos (Italija ir Prancūzija nėra išimtis) nesugebėjo paaiškinti savo rinkėjams to, ką aš jums ką tik papasakojau: mes padarėme klaidų, pamėginsime surasti teisingą būdą joms ištaisyti. Partijos yra atsakingos už tai, jos turėjo pripažinti savo klaidas, tačiau nenori to padaryti. Partijos eina klaidingu keliu, jos apsiriboja tik tuo, kad nori bet kokia kaina išlikti valdžioje. Vienos politinės linijos, programos, ideologijos, standartų, nusakančių, kas teisinga, o kas ne, nebuvimas, leidžia joms užmiršti pagrindinį tikslą – savo rinkėjų švietimą. Partijos turėtų vesti juos paskui save, būti gerai organizuotos visuomenės lyderėmis.
Ir dabar paskutinis klausimas. Manau, kad Italijos premjeras Mario Monti yra teisus, diagnozuodamas problemą, tačiau nesugeba prognozuoti: demokratija ir parlamentinis režimas nesuderinami su tuo, ką reikia daryti dabar, kad pasipriešintume susidariusiai situacijai. Tam tikra prasme krizė griauna esminius demokratijos principus, nes verčia griebtis priemonių, kurių visuomenė nepalaiko. Partijos nesugebėjo suformuoti visuomenės nuomonės šiuo klausimu ir dabar jas kankina dilema: ar priimti teisingas, tačiau nepopuliarias priemones, ar daryti tai, ką palaiko žmonės. Tačiau žvelgiant iš politinio požiūrio, antrasis kelias veda į akligatvį.
- Visa tai kelia klausimą – ar išgyvens vieninga valiuta?
- Aš vis dėlto tikiu, kad galiausiai euras išgyvens ir galbūt Graikija liks euro zonoje. Tačiau euras išgyvens technokratiniu būdu, todėl antieuropietiškos nuotaikos ir kraštutiniai dešinieji visur sustiprės. Prieš dešimt metų aš rašiau, kad vieningos Europos idėja praranda palaikymą, pamatai griaunami nuolatos, o naujų giluminių priežasčių Europos Sąjungos išsaugojimui nekyla. Šio uždaro rato niekas negali pralaužti. Aš galiu numatyti košmarišką scenarijų, kad iškils autoritarinės formos, būdingos ketvirtajam dešimtmečiui. Aš vadinu tai austroklerikaliniu fašizmu, į šią grupę patenka mažiausiai penkios šalys – Austrija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Graikija. Pietryčių Europoje egzistuoja specifinio autoritarizmo tradicija. Europos Sąjunga turi jį kontroliuoti ir priešintis tam. Jis dabar egzistuoja Rumunijoje ir Vengrijoje, tam buvo iškilęs pavojus ir Austrijoje Joergo Haiderio laikais.
Garsaus sociologo Jürgeno Habermaso mokinys C.Offe priklauso vadinamajai antrajai Frankfurto mokyklos kartai. Jis dėstė Vokietijos, JAV, Asutralijos universitetuose, yra parašęs svarbių mokslinių darbų, kuriuose svarstomi demokratijos kapitalizmo sąlygomis klausimai.
