Tai iš esmės atitiko optimistiškiausiai nusiteikusių institucijų ir ekonomistų prognozes. Galima pasidžiaugti, kad šių metų pradžioje buvo įtvirtintos teigiamos makroekonominės tendencijos, kurios ėmė ryškėti antrąjį 2010 m. pusmetį ir ypač ketvirtąjį ketvirtį. Kol kas verslo veiklos ir lūkesčių nežaboja nei Japonijos katastrofos pasekmės, nei kylančios pasaulinės naftos ir kitų žaliavų kainos, nei pasigirstančios naujos vietos politikų mokesčių iniciatyvos.
Išskirtinis pirmojo šių metų ketvirčio bruožas – įspūdingi mažmeninės prekybos rodikliai.
Išskirtinis pirmojo šių metų ketvirčio bruožas – įspūdingi mažmeninės prekybos rodikliai. Mažmeninės prekybos apyvarta (be PVM) palyginamosiomis kainomis 2011 m. kovo mėn., palyginti su 2010 m. kovo mėn., padidėjo 20,5 proc. Ar jau turime pagrindo kalbėti, kad šalies ūkis tvirtai stojasi ant abiejų – eksporto ir vidaus rinkos – kojų?
Mūsų nuomone, šitaip teigti būtų pernelyg anksi. Eliminavus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą, mažmeninės prekybos apyvarta per metus išaugo tik 4,1 proc., o įmonių, parduodančių maisto prekes, apyvarta net smuktelėjo 1,5 proc. Importo struktūra taip pat rodo, kad labiausiai atkuto investicinių ir tarpinio vartojimo (pusfabrikačių) įvežimas, na o galutinio vartojimo prekių importas smarkiai atsiliko. Tuo stebėtis nederėtų – pirmaisiais šių metų mėnesiais Lietuvos gyventojai daugiau galvojo apie šildymo sąskaitas, o ne pirkinių planus. Artimiausius keletą mėnesių šildymo išlaidomis rūpintis nebereikės, todėl bent jau namų ūkių lūkesčiai tikrai pagerės.
Kur kas santūresniu tonu tenka kalbėti apie žmonių pajamų didėjimo perspektyvą. Ekonomistai vieningi – anot jų, 2011 m. vidutinis bruto darbo užmokestis išaugs 3–4 proc. Kita vertus, prognozuojama ir maždaug tokio paties dydžio infliacija, t. y. realus darbo užmokestis pasmerktas tūpčioti vietoje. Todėl vidaus vartojimo atsigavimo viltis reikėtų sieti ne tiek su sparčiu vidutinio darbo užmokesčio augimu, kiek su naujų darbo vietų kūrimu ir bedarbių grįžimu į darbo rinką, aktyvesniu kreditavimu ir jau minėtais lūkesčiais. Optimistiškesni lūkesčiai pamažu išsklaidys masinį taupymo „juodai dienai“ reiškinį, kuris lėmė gyventojų indėlių bankuose didėjimą krizės metais ir vertė kraipyti galvas įvairius komentuotojus.
Kita sudėtinė BVP dalis – vidaus investicijos – tiek šiemet, tiek kitąmet yra tiesiog „pasmerkta“ didėti. Daugelis įmonių ištraukia iš stalčių investicijų projektus, tačiau toli gražu ne visos imasi juos įgyvendinti jau dabar. Vieni verslininkai baiminasi, kad ekonomikos atsigavimas bus trapus ir trumpalaikis, kiti gi dar ne visiškai parengė patikimas finansavimo schemas.
Šiandien ant rankų nešiojamo eksporto reikšmės nereikėtų pervertinti. Eksportas gali išjudinti BVP iš mirties taško, tačiau jis negali vienas tempti ekonominio vežimo keletą metų iš eilės. Artimiausioje ateityje metinio eksporto augimo statistika ims blankti dėl techninių priežasčių, kadangi lyginsime jo rodiklius nebe su „dugno“, o laipsniško kilimo laikotarpiu – praėjusių metų antruoju ir trečiuoju ketvirčiais. Be to, aktyvėjant prekių ir paslaugų importui, grynasis eksportas (užsienio prekybos balansas, iš eksporto atėmus importą) taps neigiamu BVP kilimo veiksniu. Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu eksportuojančioms įmonėms bus nelengva susidoroti su didėjančiomis energetinių išteklių kainomis, ypač kai jas lemia asimetriniai (t. y. tik Lietuvai aktualūs) veiksniai, pvz., brangesnės nei kitose šalyse gamtinės dujos.
