Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonavietė Laura: „Bandžiau išgyventi iš minimalaus darbo užmokesčio. Nepavyko“

Piniginė
Vida Press nuotr. / Piniginė
Šaltinis: jonavoszinios.lt
9
Skaitysiu vėliau
A A

Dveji metai. Tiek laiko praėjo nuo to, kai Lietuvoje buvo įvesta naujoji ir bendra Europos Sąjungos valiuta – euras. Nors tiek prieš euro įvedimą, tiek netrukus po jo buvo kalbama, jog kainos nekils, ir pasirašinėjami sąžiningumo memorandumai, realybė pasirodė kitokia.

Jonavietė Laura, uždirbanti tik minimalų atlygį, sako, jog jei anksčiau sugebėdavo išgyventi iš tokių pajamų, dabar bemaž visus 2016 metus skendėjo skolose.

Lauros teigimu, nors Jonavoje vidutinis darbo užmokestis statistiškai nėra mažas – daugiau nei 580 eurų, – tačiau vienoje iš įmonių dirbantys žmonės kartais prabyla net apie streiką: „Mokėti tokius atlyginimus yra nežmoniška, tai – dvidešimt pirmojo amžiaus vergovė“.

Įsiskolinau elektros tiekėjams, komunalininkams. Naujo daikto sau pirkusi nesu visus 2016 metus, – kalbėjo moteris.

„Įsiskolinau elektros tiekėjams, komunalininkams. Naujo daikto sau pirkusi nesu visus 2016 metus. Viskas, ko reikėjo, – batai, drabužiai – buvo tik iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Beje, kainos šoktelėjo ir ten: kokybiškesnio drabužio be 15-20 eurų kažin ar gausi“, – kalbėjo moteris.

Mažametį auginanti ir be sutuoktinio gyvenanti moteris tvirtina, kad metų pabaigoje nuvažiavo į Kauno prekybos centrą. „Ilgai nebuvau buvusi. Tačiau išsigandau. Tai, kas kainavo litais, dabar kainuoja eurais. Tad jei seniau batus buvo galima nusipirkti už 100 litų, dabar jų kainos – 100 ir daugiau eurų“, – kalbėjo pašnekovė.

Lauros teigimu, nederėtų šaipytis ir iš mažai uždirbančių žmonių: tai, kad daug Lietuvos gyventojų teuždirba minimumą, yra ne jų pačių, o darbdavių gėda.

„Kartais paskaitau tai, ką rašo publicistas Andrius Užkalnis. Ir tada pasijuntu visiška nevykėle. Tačiau ne kiekvienam duotas talentas, galimybės ir ne kiekvienam lemta dirbti tokį darbą, už kurį mokami dideli atlygiai. Aš kalbu ne apie tai. Kalbu apie tai, kad kiekvienoje valstybėje, kiekviename pasaulio krašte yra ir žmonių, kurie dirba nekvalifikuotą darbą. Tokių žmonių reikia. Jie valo gatves, gamina maistą vaikams valgyklose, jie dirba fabrikuose. Tai – ne žmonių, dirbančių nekvalifikuotą darbą, problema, tai, manau, bendra mūsų valstybės problema“, – teigė Laura.

Tiesa, moteris dar gauna buvusio sutuoktinio mokamus alimentus – apie 30 eurų.

„Aš jau seniai neperku sviesto – tik riebalų mišinį, grietinę taip pat pakeitė jos pakaitalas, o pati save vadinu visų prekybos centrų akcininke: vaikštau po juos, ieškodama pigesnių akcinių prekių. Taip, aš pavargau. Toks gyvenimas žeidžia mano orumą, kad ir kaip keistai tai beskambėtų.

Mes valgom tai, kas pigiausia, rengiamės senais drabužiais, avime nenaujus batus. Mes negalime sau leisti atostogauti, o mūsų vaikai pramogauja tik vaikų žaidimų aikštelėse. Mes nebegyvename, mes – vegetuojame. Ir tokių, kaip mes, yra daug“, – apmaudo neslėpė moteris.

Mes negalime sau leisti atostogauti, o mūsų vaikai pramogauja tik vaikų žaidimų aikštelėse. Mes nebegyvename, mes – vegetuojame. Ir tokių, kaip mes, yra daug, – apmaudo neslėpė moteris.

Odeta Bložienė, „Swedbank“ finansų instituto vadovė: „Išgyventi iš minimalaus darbo užmokesčio, net ir turint nuosavą būstą, sudėtinga. Ir nežinau, ar kas nors gali pasakyti kokį nors stebuklingą receptą. Jo nėra. Tai – asketiškas gyvenimas, atsisakant bet kokio laisvalaikio, nuolat galvojant, kaip apmokėti sąskaitas. Tai – kasdienis resursų taupymas ir nuolatinis galvojimas apie savo pajamas. Toks gyvenimas gali pastūmėti link depresijos.

Kaip ir minėjau, stebuklingo recepto nėra, tačiau tuomet žmogus turi ieškoti papildomo darbo ar papildomos veiklos, bandyti „įdarbinti“ savo pomėgius, ieškoti papildomų pajamų šaltinio. Jei lyginti lito ir euro kainas, tai šilumos kaina, įvedus eurą, kiek sumažėjo, elektros – taip pat, dramatiškų pokyčių nebuvo ir didžiuosiuose prekybos centruose, prekiaujančiuose maisto produktais. Tačiau pabrango įvairios paslaugos ir gyventojai tai pajuto“.

Loreta Velch, fondo „Gerumo sparnai“ įkūrėja: „Prieš Kalėdas kartu su savanoriais pravažiavome visas aštuonias kaimiškas seniūnijas. Žmonės gyvena sunkiai, buvo situacijų, kada vos nesusimušė dėl duonos kepaliuko. Dar daugiau – paramos gavėjų skaičius didėja. Žmonės gyvena ties skurdo riba. Istorijos – įvairios. Tai – ir jaunos mamos, auginančios vaikus, ir senukai, kurie visas savo turėtas santaupas išleidžia gydymuisi ir vaistams. Yra šeimų, žmonių, kurie neturi pinigų net būtiniausiems maisto produktams.

Tai, kad paslaugų kainos kilo, jaučiu ir pati. Kai draudimo bendrovė paskaičiavo draudimo įmoką, likau šokiruota. Ką ir bekalbėti, kai vieną mėnesį turi badauti dėl to, kad galėtum susimokėti už civilinės atsakomybės draudimą?“

Edmundas Mulokas, bendrovės „Jonavos paslaugos“ vadovas: „Jei lyginti skaičius, 2015 metais gyventojai buvo įsiskolinę daugiau nei 2014 m. 2016 metais gyventojų mokumas labai neženkliai sumažėjo. Šiuo metu jonaviečiai vien mūsų bendrovei yra skolingi 735 tūkst. eurų. Ši skola – tik už mūsų bendrovei teikiamas paslaugas“.

***

SEB banko atlikto Baltijos šalių gyventojų finansinio saugumo tyrimo duomenimis, Lietuvos gyventojai savo finansinę padėtį pagal dešimties balų sistemą vertina 4,4 balo. Iš Baltijos šalių gyventojų labiausiai savo finansine padėtimi patenkinti estai, mažiausiai – latviai. Gyventojai buvo paprašyti bendrai įvertinti savo turimą turtą, skolas, santaupas ir pajamas. 38 proc. Lietuvos gyventojų nurodė, kad yra nepatenkinti dabartine finansine padėtimi. Nurodžiusių, kad yra šiek tiek arba labai patenkinti savo finansine padėtimi, Lietuvoje yra 20 procentų.

Komentarai: 9
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką