Kai ES vadovai susitiks diskutuoti dėl ateinančių septynerių metų ES biudžeto, jie bandys išspręsti 1 trilijono eurų mįslę, pagrįstą daugybe klaidingų nuomonių.
Derybos dėl biudžeto dažnai atrodo lyg Rytų ir Vidurio Europos šalių verkšlenimas prašant skirti daugiau pinigų, tačiau taupūs šiauriečiai turi dosnumo ribas. Turtingesnės šalys save vaizduoja kaip geradares ir kritikuoja Rytų Europos rinkėjus už tai, kad išrinko euroskeptikus autokratus, kurie gauna didelius atlyginimus, bet priešinasi Briuselio politikai.
Tačiau pažvelgus plačiau išryškėja kita istorija. Didžioji dalis ES turto keliauja iš skurdesnių šalių į turtingesnes – o ne atvirkščiai. Pradėkime nuo protų nutekėjimo. Europos periferija praranda jaunus išsilavinusius darbuotojus, už kurių mokslus mokėjo jų gimtosios šalies mokesčių mokėtojai.
Nuo 2009 m. iki 2015 m. Rumunija prarado pusę savo šalies gydytojų. Kiekvienais metais apie 10 proc. likusių yra užverbuojami žmogiškųjų išteklių agentūrų ir išvyksta praktikuotis į Vakarų Europos šalis.
Ir tai nėra tik Rumunijos problema. Per dešimtmetį Lenkija prarado mažiausiai 7 proc. gydytojų ir slaugytojų. Lenkijos medicinos studentų apklausos rodo, kad daugiau nei pusė jų baigę studijas planuoja išvykti iš šalies. Bulgarijoje dar daugiau – 90 proc. Kroatija, kuri į ES įstojo 2013 m., jau prarado 5 proc. sveikatos priežiūros specialistų.
Šis išvykimas yra de facto perduodamas turtas — ir labai didelis. Vieno gydytojo išsilavinimas Rumunijos valstybei atsieina apie 100 tūkst. eurų.
Šis išvykimas yra de facto perduodamas turtas — ir labai didelis. Vieno gydytojo išsilavinimas Rumunijos valstybei atsieina apie 100 tūkst. eurų. Šios išlaidos nėra nurodytos ES biudžeto derybininkų skaičiuoklėse, tačiau turėtų. Kiekvienais metais daugiau nei ketvirtadalis lėšų, kurias ES skiria Rumunijai, išleidžiama gydytojams, kurie baigę studijas išvyksta iš šalies.
Turtingos šalys, norinčios sumažinti ES lėšas, skirtas skurdesniems regionams, į biudžetą taip pat neįtraukia kitų svarbių veiksnių. Pavyzdžiui, privačių pinigų pervedimų. Pelnas, kurį Vakarų Europos bendrovės uždirba Vidurio ir Rytų Europoje, gerokai pranoksta valstybių finansavimą, kuris skiriamas Rytams.
Nuo 2010 m. ir 2016 m. Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija gavo ES lėšas, kurių dydis maždaug atitinka 2–4 proc. minėtų šalių BVP. Tačiau pelno ir pajamų nutekėjimas Vakarų šalims per tą patį periodą svyruoja nuo 4 proc. iki 8 proc.
Šiomis dienomis Prancūzijos rinkėjai gali nervintis dėl Lenkijos santechnikų (angl. Polish plumbers), tačiau Rytų Europos rinkėjai pradeda nervintis dėl Prancūzijos vyriausiųjų vadovų. Savo namuose, Bukarešte, apsipirkinėju prancūzams priklausančiame prekybos tinkle, mano mobiliojo ryšio operatorius ir geriamojo vandens bendrovė yra prancūziška. Sąskaitą už dujas moku tarptautinei Prancūzijos įmonei, žinoma, per Prancūzijos banką.
Narystė ES atnešė didžiulę naudą Vidurio ir Rytų Europai, bet Vakarų šalių ekonomikos taip pat gavo naudos iš ES plėtros. Pats laikas Vakarų politikams savo rinkėjams paaiškinti, kad ES pinigai nėra labdara. Tai yra quid pro quo.
Mintis, kad ES biudžeto žaidime yra nugalėtojai ir pralaimėtojai, yra klaidinga. Mes visi gauname naudos iš bendros rinkos. Tiesa, šis pasakymas yra politiškai pavojingas. Kai Rytų Europa prisijungė prie ES, buvo sudarytas nebylus susitarimas. Rytai pašalino prekybos kliūtis taip leisdami Vakarų bendrovėms pasipelnyti iš jų ekonomikos. Mainais Vakarai pažadėjo pervesti ES lėšas į Rytus, kad buvusių komunistinių šalių blokas galėtų kurti infrastruktūrą, kurios desperatiškai reikėjo.
Vakarai uždirbo pelną, Rytai – padarė pažangą. Sandoris buvo abipusiai naudingas. Bet, jeigu dabar Vakarai pradės atsisakyti šių pažadų, jie rizikuos nutraukti Europos socialinę sutartį.
