Nuo to laiko, kai vasario pabaigoje Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo karą prieš Iraną, lėktuvo bilietų kainos šovė viršun – kai kuriais maršrutais net dvigubai. O karo veiksmai ne kartą sutrikdė skrydžius komercinės aviacijos centruose Dubajuje ir Dohoje.
Nors Kambodžos, Indonezijos ir Tailando turizmo sektoriai iš esmės išliko atsparūs dėl regioninių kelionių, kai kurie miestai ir miesteliai, kurie priklausomi nuo keliautojų iš Europos, stipriai nukentėjo. Kelionių sektoriaus atstovai teigė, kad pastaraisiais mėnesiais didelė dalis Europos turistų atšaukė keliones į šias populiarias vietas ir pasirinko atostogas arčiau namų.
30 metų amžiaus Khonui tai sukėlė milžiniškų finansinių sunkumų. Vyras pasakojo, kad kaskart, ruošdamas pieno mišinį savo 7 mėnesių kūdikiui, vietoje rekomenduojamų 2,5 šaukštelio pieno miltelių panaudoja tik vieną, kad skardinės užtektų ne 10-čiai dienų, o trims savaitėms.
„Man neramu, kad mano dukra nėra sveika, nes negaliu jai duoti tiek pieno, kiek anksčiau“, – kalbėjo Khonas, žvelgdamas į ramų gatvės vaizdą Siem Reape, viename iš pagrindinių Kambodžos turizmo centrų.
Kelionių sektoriaus atstovai pažymėjo, kad šis karas yra didžiausias sukrėtimas nuo Pietryčių Azijos turizmo pramonei nuo COVID-19 pandemijos laikų.
Per pirmuosius tris šių metų mėnesius užsienio turistų skaičius Kambodžoje, palyginus su tuo pačiu laikotarpių pernai, sumažėjo 45 proc.
Khonas atviravo, kad anksčiau vežiodamas turistus uždirbdavo vidutiniškai apie 82 tūkst. Kambodžos rielių, arba 17,5 euro per dieną. Dabar per dieną jis uždirba mažiau nei 4,39 euro.
Siem Reapo Angkoro tarptautiniame oro uoste veikiančios įmonės taip pat gerokai sutrumpino savo darbo valandas. Virėjas oro uosto restorane 25-erių Lamas Lanas pasakojo, kad nuo kovo jo darbo valandos buvo sutrumpintos nuo 30 dienų per mėnesį iki maždaug 20. Per mėnesį gaunamos vyro pajamos sumažėjo nuo 220 eurų iki mažiau nei 130 eurų.
Atskaičiavęs išlaidas benzinui ir įmokas už skolas, Lamas sakė, kad jam vos pakanka pinigų nupirkti sojos pieno savo vienerių metų dukrai. Tuo tarpu jo žmona laukiasi antrojo vaiko.
„Nežinau, kaip bus su antru kūdikiu, nes neturiu santaupų jo gimimui“, – pripažino jis.
Kelionių gidas Chrunas Kimsengas, kuris jau daugiau nei 30 metų vedžioja ispaniškai kalbančius turistus po Angkoro šventyklų kompleksą, teigė, kad dabar uždirba 35 proc. mažiau nei prieš karą.
Bandydamas kompensuoti šį skirtumą, vyras pradėjo auginti daržoves ir viščiukus, tikėdamasis taip sumažinti išlaidas maistui.
„Mano pajamų dabar užtenka tik išgyvenimui“, – nuogąstavo Chrunas.
Kaimyninio Tailando Phang Nga provincijoje susiduriama su panašia krize. Vietos pareigūnų teigimu, nuo karo pradžios viešbučių užsakymai sumažėjo apie maždaug perpus.
Surakulo prieplaukoje – pagrindinėje išvykimo vietoje ekskursijoms laivu į Kau Phing Kan salą, kurioje filmuotos vieno iš Jameso Bondo filmų scenos – finansiniai nuostoliai matomi plika akimi.
Ten, kur anksčiau kasdien nepertraukiamas mikroautobusų konvojus vežė tūkstančius turistų ir juos plukdė laivai ilgais korpusais, dabar dešimtys jų stovi nenaudojami, tyliai siūbuodami prie prisišvartavimo vietų.
„Nežinau, kiek laiko dar pajėgsime išsilaikyti“, – pareiškė 46 metų amžiaus Channipha Laklaem, prieplaukoje surenkanti iš laivų 10 bahtų (0,26 euro) mokestį. Anot moters, nuo karo pradžios beveik nebuvo kelionių, todėl nėra, iš ko rinkti mokesčių.
Jos vyras, kuris jau 16 metų dirba laivo kapitonu, klientų neturi nuo balandžio mėnesio. Šeima dabar bando pragyventi iš 213 eurų mėnesinio atlyginimo, kurį gauna Channipha.
Moteris pasakojo, kad, kiekvieną vakarą grįždama iš darbo, stabtelėdavo kur pakelėje, jog pasirinktų laukinio indinio kukurbito lapų ir gneto vaisių, iš kurių verda paprastą sriubą vyrui ir dviem vaikams.
„Anksčiau savaitgaliais eidavome su vaikais papramogauti. Valgydavome ne namie, – sakė Channipha. – Dabar jau to nebėra. Tai prabanga, kurios negalime sau leisti.“
Rungratas Huailekas, kuris jau 30 metų Phang Nga provincijoje organizuoja ekskursijas laivais, pažymėjo, kad dabar, kai nebėra Europos turistų, gyventojai mažina nebūtinas išlaidas.
Pasak vyro, per mėnesį uždirbamos jo pajamos sumažėjo nuo maždaug 790 eurų iki apie 260 eurų. Dėl to jis buvo priverstas išleisti didelę dalį savo santaupų.
Kai jo paauglė dukra neseniai pasiprašė leisti jai važiuoti paatostogauti, Rungratas paprašė jos nusipirkti sau užkandį artimiausioje parduotuvėje. Tai, pasak jo, buvo vienintelis atotrūkis, kurį jo šeima gali sau leisti.
„Dabar viskas atrodo taip niūru, – sakė jis. – Viskas, ką galiu daryti, tai melstis ir būti kantrus.“
Indonezijos Balis, pasaulinis turistų traukos centras, pasirodė esantis kur kas atsparesnis. Salos ekonomiką nuo Irano karo pasekmių apsaugojo nuolatinis keliautojų srautas iš Australijos ir Kinijos.
Tačiau vietiniai kelionių operatoriai, kurie dirbo konkrečiai su Europos turistais, prisipažino esantys susirūpinę dėl darbo artėjančiais mėnesiais.
Balio gubernatorius Wayanas Kosteris nurodė, kad Europos turistų, atvykstančių į salą per didžiuosius transporto mazgus Artimuosiuose Rytuose, skaičius sumažėjo būtent dėl karo Irane.
Saloje veikiančios kelionių agentūrų asociacijos pirmininkas Putu Winastras teigė, kad savo įmonėje kuriam laikui įšaldė atlyginimų išmokėjimą, nes spėjo, jog šiemet užsakymų skaičius smuks maždaug 45 proc.
Balio turizmo sektoriaus pareigūnai nedelsdami pradėjo ieškoti turistų kitur ir išsiuntė savo pardavėjų delegacijas į Australiją, Kiniją, Singapūrą ir Pietų Korėją. Tuo tarpu Indonezijos vyriausybė taip pat atšaukė mokesčius vidiniams skrydžiams, taip siekdama paskatinti indoneziečius atostogauti savo šalyje.
-
Lietuviai jau medžioja žiemos atostogas: štai kur planuoja keliauti
-
Turistams bus nesaldu: tik įvažiavimas į šitą miestą gali kainuoti 50 eurų
-
Pajūryje planuojamas išskirtinis 70 mln. eurų SPA projektas
-
Lietuvė – apie neatrastą Ispanijos perlą: „Jausmas lyg būčiau JAV didmiestyje prie vandenyno“
-
Niekas nebenori Rusijos: išsiskiria tik viena šalis
-
Turistų rojų Graikijoje siaubia pragariški gaisrai: paskelbta evakuacija
Kol kas karo pabaigos nematyti. Turizmo sektoriaus darbuotojai stengiasi išgyventi, kaip kam pavyksta. Dalis valčių kapitonų Phang Nga provincijoje vėl griebėsi žvejybos arba darbų žemės ūkyje.
Tailando kurortiniame Kau Lako miestelyje gyvenanti 41-erių manikiūro specialistė Nantipa Yamsantia sakė, kad pradėjo mokytis masažo technikų.
Khonas iš Siem Reapo vis dar kiekvieną rytą ateina į taksi stotelę ir laukia keleivių, bet jie pasirodo labai retai. Anksčiau virtuvėje pagalbiniu darbuotoju dirbęs vyras svarsto, ar ne laikas atsisakyti savo tuktuko ir paieškoti darbo restorane. Nors ir vietiniai restoranai mažina darbo valandas savo darbuotojams.
Kol kas jis nusprendė mažinti savo paties maisto porcijas, kad galėtų duoti šiek tiek daugiau košės savo dukrai.
„Neturiu kito pasirinkimo“, – gūžtelėjo Khonas.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
