Darbo rinkoje – struktūrinė problema
Liepos 1-ąją registruotas nedarbas Lietuvoje siekė 7,7 proc. ir per metus sumažėjo 0,7 procentinio punkto. Birželį įsidarbino 17,4 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų, o bendras apdraustųjų skaičius išaugo iki 1,47 mln.
Darbo rinkos krizės šalyje tikrai nėra. Daug didesnė problema yra struktūrinis neatitikimas: darbo vietos kuriamos ne ten, kur gyvena darbuotojai, arba joms reikia visai kitų gebėjimų nei tie, kuriuos žmonės turi.
Galime turėti tekstilės sektoriaus darbuotojų perteklių ir tuo pat metu stokoti programuotojų, mokytojų, gydytojų ar suvirintojų. Užimtumo tarnybos duomenimis, birželį tarp paklausiausių buvo pardavėjai, virėjai, vairuotojai, valytojai, suvirintojai, statybos darbuotojai ir įvairių įrenginių operatoriai.
Dalis šių pozicijų yra prastai apmokamos, o darbuotojų kaita paprastai yra labai didelė. Be to, kai kurios iš šių specialybių reikalauja labai specifinių įgūdžių ir kvalifikacijos (gydytojai, statybininkai). Tuo pat metu, atrodo, kad dirbtinis intelektas atima darbo vietas iš žemesnės kvalifikacijos tarnautojų (buhalterių, asistentų ir pan.). Tai tipiška struktūrinio nedarbo problema.
Tačiau praktikoje – žmogus, netekęs administracinio darbo regione, negali kitą rytą tapti elektriku Vilniuje. Persikvalifikavimas užtrunka, persikraustymas kainuoja, o būsto kainų skirtumai tarp didmiesčių ir regionų daliai žmonių mobilumą paverčia ne sprendimu, bet dar viena problema.
Nedarbo išmokų sistemos pokyčiai yra sveikintini
Nuo liepos keičiasi ir nedarbo išmokų sistema. Teisei į išmoką dabar reikia turėti bent 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per paskutinius 24, o ne 30 mėnesių. Pakartotinai visą išmoką bus galima gauti tik sukaupus naują 12 mėnesių stažą. Kartu minimali mėnesio išmoka padidinta iki 370 eurų, o pirmus tris mėnesius kintamoji jos dalis sieks 45 proc. ankstesnių draudžiamųjų pajamų, vėliau mažės iki 35 ir 25 procentų.
Tad sistema tampa dosnesnė pirmaisiais nedarbo mėnesiais ir geriau apsaugo mažiausiai uždirbusius, tačiau aiškiau reikalauja, kad tarp dviejų nedarbo laikotarpių žmogus būtų realiai sugrįžęs į darbo rinką.
Vis dėlto nereikėtų tikėtis, kad vien naujos taisyklės panaikins nedarbą. Tyrimai rodo, kad ilgesnė išmokų mokėjimo trukmė gali ilginti nedarbo laikotarpį, tačiau rezultatą lemia ir darbo pasiūla, kvalifikacija, mobilumas bei darbo paieškos reikalavimai.
Vyresniųjų problemų pakeitimai neišsprendžia
Ypač sudėtinga padėtis vyresniems žmonėms. Liepos pradžioje 50 metų ir vyresni asmenys sudarė 39,5 proc. visų registruotų bedarbių, o 26,1 tūkst. žmonių buvo ilgalaikiai bedarbiai. Vyresni darbuotojai dažniau susiduria su sveikatos ribojimais, sunkiau ryžtasi keisti profesiją ir ne visada gali persikelti paskui darbo vietą.
Todėl priešpensinio amžiaus žmonėms išmokos mokėjimas dabar gali būti pratęstas iš viso šešiais mėnesiais, jeigu jie turi bent 20 metų pensijų socialinio draudimo stažą. Tai logiškas sprendimas šalyje, kur vyresnio amžiaus žmonių užimtumas ir taip yra aukštas, tačiau dalis jų dirba ne iš noro, o iš finansinės būtinybės.
Jaunimo bėda kitokia
Liepos pradžioje Užimtumo tarnyboje buvo registruota 14 tūkst. 16–24 metų jaunuolių. Jiems trūksta patirties, tačiau keičiasi ir jų lūkesčiai: dalis nenori sunkaus fizinio, pamaininio ar menkai apmokamo darbo, bet tikisi lankstumo ir gero atlygio nuo pirmos dienos.
Kartu dirbtinis intelektas pradeda mažinti paprastų pradinių biuro pozicijų poreikį. Užduotys, kurias anksčiau atlikdavo praktikantai ir asistentai – rengdavo santraukas, tvarkydavo dokumentus ar korespondenciją, – vis dažniau automatizuojamos. Taigi jaunam žmogui įžengti į baltųjų apykaklių darbo rinką gali tapti sunkiau net ir turint diplomą.
Darbuotojų spragas vis dažniau užpildo užsieniečiai, ypač transporte, statyboje ir gamyboje. Tai kartu yra ekonomikos stiprybės ir demografinio silpnumo ženklas. Tačiau pigios darbo jėgos importas negali tapti ilgalaike produktyvumo politika: jei darbuotoją visada galima atsivežti, įmonei mažiau apsimoka automatizuoti procesus, kelti atlyginimus ar investuoti į darbuotojų kompetencijas.
Todėl svarbiausias Lietuvos uždavinys nėra kuo labiau sumažinti išmokas ar priversti žmogų priimti pirmą pasitaikiusį darbą. Reikia greitesnio persikvalifikavimo, geresnio susisiekimo regionuose, būsto mobilumo priemonių ir didesnių investicijų į automatizaciją.
Kitaip daliai žmonių darbas iš tiesų taps ne pasirinkimu, o dilema: rinktis netinkamą ir menkai apmokamą vietą arba prarasti finansinį saugumą, nors jų gebėjimų ekonomikai galėtų reikėti visai kitur.
